BARTUŠKA (BARTOŠKEVIČIUS) VINCAS (1881 01 09 Kazliškių k., Kazlų Rūdos sav.  – 1956 01 28 Marijampolėje, palaidotas Liudvinave), dvasininkas, filosofijos dakltaras ir visuomenės veikėjas.

 

                      Mokėsi Kazliškių pradinėje mokykloje, 1935 m. baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją, 1903 m.  – Seinų kunigų seminariją. 1904 m.įšventintas į kunigus. Dirbo vikaru Kaimelyje ir Ilguvoje.

                      1905-1911 m. studijavo Fribūro universitete, Šveicarijoje. Apgynė filosofijos daktaro disertaciją tema „Metafiniai pagrindai Tolstojaus filosofijoje“. Po studijų išvyko į JAV. 1912 m. buvo paskirtas Maunt Karmelio lietuvių parapijos klebonu. 1914 m. dalyvavo Amerikos lietuvių suvažiavime, kuriame buvo įsteigtas Tautos Fondas, kuris turėjo rūpintis nukentėjusiais nuo Pirmojo pasaulinio karo tautiečiais ir ruošti būsimą Lietuvos Nepriklausomybę. 1916 m. Lozanoje (Šveicarija) dalyvavo pavergtų tautų kongrese, kuriame perskaitė reikalavimą suteikti Lietuvai visišką nepriklausomybę. Romoje aplankęs Popiežių Benediktą XV paprašė paskelbti Lietuvių dieną, kuri turėjo populiarinti šalies vardą pasaulyje. Po metų vėl apsilankė Europoje, gyveno Šveicarijoje ir dirbo propagandinį lietuvišką darbą: kartu su J. Purickiu išleido brošiūrą apie Lietuvą, redagavo žurnalą „Pro Lituania“. Pasibaigus Pirmąjam pasauliniam karui, gyveno Klaipėdoje, kur leido politinį satyros žurnalą „Žaibas“. Kurį laiką gyveno JAV, vėliau grįžo į Lietuvą. 1926-1928 m. – Septintojo pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulko kapelionas, dirbo kitą pastoracinį darbą. Persikėlė į Kauną, kuriame gyveno iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. 1947 m. apsigyveno Netičkampyje. Paskutines gyvenimo dienas leido pas kleboną kun. J. Matulaitį Liudvinave.