DOVYDAITIS PRANAS (1886 12 02 Runkių k. (gimtasis kaimas buvo sunaikintas sovietmečiu, Kazlų Rūdos miškus pavertus kariniu poligonu) – 1942 11 04 Sverdlovske, Rusija), Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, ministras pirmininkas, teisininkas, filosofijos mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos ateitininkų sąjungos vadovas, enciklopedistas.

 

                      1896-1899 m. mokėsi Višakio Rūdos pradinėje mokykloje, pavyzdinėje mokykloje prie Veiverių mokytojų seminarijos. 1904 m. studijavo Veiverių mokytojų seminarijoje (pašalintas), 1908-1912 m. – Maskvos universiteto Teisės fakultete. 1911 m. išleido „Draugijos‘ priedą „Ateitis“. Tapo vienu pagrindinių ateitininkų sąjūdžio veikėju. 1913 m. – leidinio „Viltis“ redaktorius. 1915 m. persikėlė į Kauną. Nuo 1916 m. vadovavo „Saulės“ draugijos steigiamai pirmajai lietuviškai gimnazijai Kaune, pirmasis jos direktorius. 1917 m. iš pareigų laikinai atleistas. 1918 m.  – pedagoginio žurnalo „Lietuvos mokykla“ redaktorius. Vilniaus konferencijoje išrinktas Lietuvos Tarybos nariu, 1918 m. vasario 18 d.  pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą. Buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys. 1919 03 12 – 1919 04 12 vadovavo III Ministrų kabinetui. P. Dovydaičio sudaryta Vyriausybė įėjo į Lietuvos istoriją kaip trumpiausiai išbuvusi prie valstybės vairo – tik vieną mėnesį. Aukštųjų kursų dėstytojas, skaitė filosofijos istorijos kursą, 1922-1940 m. – Lietuvos universiteto profesorius, vėliau – Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, Senato sekretorius, Teologijos-filosofijos fakulteto sekretorius, Religijų istorijos katedros vedėjas. Vienas Lietuvos katalikų mokytojų sąjungos įkūrėjų, 1920-1924 m. – pirmininkas, vienas Lietuvių katalikų mokslo akademijos steigėjų, 1922 m. – vicepirmininkas. 1921 m. įsteigė „Naujosios vaidilutės“ mėnesinį žurnalą, kurį redagavo iki 1940 m. Leido ir redagavo kelis mokslinius žurnalus: gamtos mokslų „Kosmos“, filosofijos – „Logos“ ir „Soter“, skirtą religijų istorijai. 1925 m. – vyriausiasis ateitininkų vadas, nuo 1927 m. – garbės pirmininkas. 1931-1940 m. – „Lietuviškosios enciklopedijos“ viceredaktorius. Nuo1931 m. – Katalikų veikimo centro pirmasis vicepirmininkas. 1934-1940 m. – Lietuvos krikščionių darbininkų profesinės sąjungos vienas iš steigėjų, 1934-1940 m. – pirmininkas. 1935 m. suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. Rašė mokslinius straipsnius „Vilčiai“, „Draugijai“, „Aušrinei“, „Šaltiniui“. 1932 m. suimtas, kalintas Bajorų (prie Kretingos) ir Marijampolės kalėjimuose. 1936 m. trumpam pašalintas iš universiteto, vėliau suvaržyta jo mokslinė veikla. Sovietams uždarius Teologijos-filosofijos fakultetą, 1940 m. atleistas iš pareigų, ūkininkavo Paprieniuose. 1941 m. suimtas, ištremtas į Starobelską Donbase (Ukraina), vėliau – į Gario koncentracijos stovyklą Uralo šiaurėje. 1942 m. išsiūstas į Sverdlovsko kalėjimą. 1942 m. lapkričio 4 d. paskirta mirties bausmė – sušaudymas. Palaidojimo vieta nežinoma. 1969 m. Lietuvos SSR prokuratūra patvirtino P. Dovydaičio „nusikalstamą“ veiklą. 1989 m. reabilituotas. 2000 m. gegužės 7 d. popiežius Jonas Paulius II paskelbė kankiniu.