Filtras:

Ardzijauskas Juozas

Ardzijauskas Juozas 

ARDZIJAUSKAS JUOZAS (1929 06 19 Kazlų k.,Kazlų Rūdos sav. - 2002 08 10 Kaune, palaidotas Kauno Karmėlavos kapinėse) poetas, visuomenininkas.

Gimė Kazlų kaime (Marijampolės rajone, dabar Kazlų Rūdos sav.) ūkininko šeimoje. Mokėsi Krūvelių pradžios mokykloje, vėliau Kazlų Rūdos vidurinėje. Jos nespėjo baigti, nes 1948 metais buvo areštuotas ir nuteistas, kratos metu saugumas konfiskavo du rankraštinius eilėraščių rinkinius. Juozas Ardzijauskas buvo nuteistas dešimčiai metų lagerio Sibire, penkeriems metams atimtos visos teisės.

Po Stalino mirties Juozas Ardzijauskas buvo paleistas, į Lietuvą grįžo 1953 metais. Išlaikė abitūros egzaminus Pabaltijo geležinkelininkų Kauno vakarinėje vidurinėje mokykloje, per didelius sunkumus įstojo į Kauno politechnikos instituto vakarinį skyrių, kurį baigė 1963 metais, dirbo inžinieriumi įvairiose Kauno įmonėse.

Pirmieji eilėraščiai spaudoje pasirodė 1988 metais, išleido tris eilėraščių rinkinius: „Tau, Tėvyne“(1989), „Vilties erškėtis“(1994) ir „Vakarės skliaute“(1998).

Arminienė Dainelytė Ona

ARMINIENĖ-DAINELYTĖ ONA (1927 06 23 Kūjų k., Kazlų Rūdos sav. - 2009 10 29 Višakio Rūdos k., Kazlų Rūdos sav. Palaidota Višakio Rūdos kapinėse), kraštotyrininkė, pedagogė, literatė.

1935-1938 m. mokėsi Garankščių pradinėje mokykloje, Višakio Rūdoje baigė šešis skyrius, 1941-1943 m. Pilviškių progimnazijoje, 1944-1948 m. Kauno mokytojų seminarijoje. 1948-1967 m. - Vilniaus pedagoginiame institute studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.1948-1954 m. buvo paskirta dirbti į Višakio Rūdos progimnaziją. 1956-1962 m. mokė pradinukus Raudonplynio durpyne.1962-1963 m. vėl grįžo į Višakio Rūdą, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, vadovavo mokyklos kraštotyros būreliui. 1963-1982 m. – 8-metės mokyklos mokytoja, 1982-1991 m. – Kapsuko rajono suaugusiųjų neakivaizdinės mokyklos mokytoja.

2008 m. suteiktas Višakio Rūdos bendruomenės garbės nario vardas.

Išleistos trys knygos „Višakio Rūda ir jos apylinkės“(2003), „Nuo dūminės stubos“(2004) ir „Mes eiliniai“(2006).

Andziulaitis Kalnėnas Juozas

  ANDZIULAITIS KALNĖNAS JUOZAS (1864 12 13 Gaisrių k., Kazlų Rūdos sav. – 1916 02 12 Nju Britaine, JAV), poetas, vertėjas, publicistas.

1883 m. baigė Veiverių mokytojų seminariją, mokytojavo Garliavoje. Persekiojamas už ryšius su lietuviška spauda. 1886 m. pasitraukė į Tilžę, suredagavo du paskutiniuosius „Aušros“ numerius.

    1886 m. emigravo į JAV, redagavo „Vienybę Lietuvninkų“, bendradarbiavo „Lietuviškajame balse“, „Apšvietoje“. 1894 m. baigė Baltimorės universitetą, mediciną. Vertėsi gydytojo praktika. „Aušroje“ paskelbė romantinių, vėliau – socialinių ir politinių eilėraščių.

  Parašė ir išspausdino mokslo populiarinimo , istorinių apybraižų, surinko ir paskelbė tautosakos bei etnografinės medžiagos. Išvertė N. Gogolio, G. de Mopasano, M. Saltykovo-Ščedrino, A. Mickevičiaus, H. Sienkievičiaus, M. Konopnickos kūrinių.

 

Ašmenskas Viktoras

AŠMENSKAS VIKTORAS (1912 02 19 Viliūšių k., Jankų valsč., Šakių aps.) Lietuvos inžinierius, aviatorius, pasipriešinimo nacių ir sovietiniams okupaciniams režimams veikėjas.

 

1930 m. baigė Nidos sklandymo mokyklą, vėliau įgijo tarptautines lakūno teisias, 1942 m. baigė Vytauto Didžiojo universitetą. 1936 m. rugpjūčio 15 d. su V. Butkevičiumi Palangoje atliko antrą Lietuvoje sportinį šuolį parašiutu. 1939 m. per pirmąsias Baltijos šalių aviacijos sporto pirmenybes dviviečiu lėktuvu skrido maršrutu Talinas – Kaunas ir užėmė prizinę vietą.

                      Nuo 1941 m. dalyvavo LAF veikloje; 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis. 1941-1944 m. LF karinės organizacijos narys, viršininkas. 1946 m. kovo 19 d. Vilniuje suimtas, kalintas Lukiškėse, Klaipėdoje. 1955 m. ištremtas į Krasnojarsko kraštą.

                      1957 m. grįžo į Vilnių. 1963-1975 m. dirbo Gelžbetonio konstrukcijų gamykloje, 1964-1966 m. vyr. inžinierius, nuo 1966 m. jo pavaduotojas. 1977-1987 m. dirbo Prienų sportinės aviacijos gamykloje.

                      1969-1972 m. Aviacijos sporto federacijos Aukštojo pilotažo komiteto, 1972-1976 m. Parašiutų sporto komiteto pirmininkas, 1976-1990 m. ASF atsakingasis sekretorius. 1990-1992 m. Lietuvos aeroklubo generalinis sekretorius.

Bacevičius Juozas

  BACEVIČIUS JUOZAS (1918 03 17 Karčrūdės k., Kazlų Rūdos sav. – 1995 07 19 Kaune, palaidotas Paluobių kapinėse), Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėjas, religinės ir tautinės literatūros leidėjas ir platintojas.

1930-1934 m. Italijoje mokėsi amatų mokykloje. 1936-1937 m. Savanoriu tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Po Antrojo pasaulinio karo vertėsi atsitiktiniais darbais. 1975-1978 m. Dirbo Kauno miškų ūkyje. 1954-1988 m. – Paluobių (Šakių r.) parapijos komiteto pirmininkas.

 Su kunigais J. Račiūnu, S.Tamkevičiumi, J. Zdebskiu rengė ir platino antisovietinę savilaidos spaudą. 1980-1990 m. su V. Andziuliu dirbo slaptoje spaustuvėje-leidykloje Saliuose. Daugino ir platino „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“. Sudarė ir išleido knygas „Trumpa Lietuvos istorija“ (1989, V. Šauklio slapyvardžiu“, „Lietuvių vargai dėl savo kalbos Vilniaus krašte“ (1991).

Bacevičius Vincas

BACEVIČIUS VINCAS (1875 05 16 Ardzijauskų k., Kazlų Rūdos sav. – 1952 12 22 Kaune, palaidotas Višakio Rūdos kapinėse), muzikas, pedagogas, chorvedys.

  Mokėsi Višakio Rūdos pradinėje mokykloje. 1890-1893 m. studijavo Veiverių mokytojų seminarijoje, kurioje įgijo ir profesionalius muzikos pagrindus, skambino fortepijonu, griežė smuiku. Kurį laiką mokytojavo užnemunėje.

  1899-1923 m. dirbo Suvalkų gubernijoje pradinių klasių mokytoju. Vėliau perkeltas į Lodzę, dirbo įvairiose mokyklose, dėstė kai kuriuos bendro lavinimo dalykus, daugiausia dėmesio skyrė muzikos pamokoms, organizavo chorus, pradėjo komponuoti: harmonizavo lenkų, rusų ir lietuvių dainas, sudarė jų rinkinį mokyklų chorams. Lodzėje studijavo  brolių Hanickių muzikos mokykloje, tobulinosi privačiai.

  1923 m. nelegaliai perėjo Lenkijos sieną ir apsigyveno Kaune. Buvo Kauno šeštosios pradinės mokyklos vedėjas, 1923-1931 m. – Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijos mokytojas, vadovavo chorui ir pučiamųjų orkestrui, rengė koncertus.

  Nuo 1940 m. – Kauno miesto švietimo skyriaus inspektorius, muzikos metodinės komisijos pirmininkas. 1947-1952 m. – Kauno 23 –osiospradinės mokyklos vedėjas, dvejus metus dėstė muziką ir vadovavo chorui S. Daukanto mokytojų seminarijoje. Privačiai mokė griežti smuiku, buvo pirmasis kompozitoriaus F. Bajoro smuiko mokytojas. Parašė „Muzikos pradžiamokslį“, skirtą gimnazijoms ir mokytojų seminarijoms, smuiko pradžiamokslį, harmonijos ir polifonijos vadovėlius. Harmonizavo lietuvių liaudies dainas ir kūrė savas kompozicijas chorams, parašė kūrinių fortepijonui, styginių kvartetui ir instrumentinių pjesių, instrumentavo kitų kompozitorių kūrinius. Suteiktas nusipelniusio mokytojo vardas (1947).

Bacevičius Vytautas

  BACEVIČIUS VYTAUTAS (slapyvardis Vygandas) (1915 02 10 Alksniškių k.,Kazlų Rūdos sav. – 1946 11 26 sušaudytas Vilniuje), pulkininkas leitenantas, savanoris, pasipriešinimo sovietiniam režimui veikėjas.

 Buvo Suvalkų apygardos partizanų štabo Stirnos bataliono vadas, vėliau – štabo viršininkas. Stirnos rinktinė veikė Šakių, Kauno, Marijampolės, Kazlų Rūdos, Vilkaviškio apskrityse. 1945 m. rugsėjo 16 d. Dalyvavo steigiamajame Lietuvos išlaisvinimo komiteto (LIK) posėdyje, kuriame iškeltas tikslas – sutelkti visas pogrindžio jėgas nepriklausomai Lietuvos valstybei atkurti, parengtas atsišaukimas į Lietuvos visuomenę, nustatyti 6 partizanų apygardų veikimo plotai.

Balčiūnas Kęstutis

BALČIŪNAS KĘSTUTIS (1928 02 18 Karališkės k., Kazlų Rūdos sav.  – 1997 10 18 Kaune, palaidotas Vilniuje), publicistas, memuaristas, poetas.

1947 m. baigė Jurbarko gimnaziją. 1948 m. ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Dirbdamas miške, laisvalaikiu mokė lietuvių  tremtinių vaikus gimtosios kalbos ir istorijos. Už tai buvo nubaustas 10 m. kalėti Krasnojarsko kalėjime, Taišeto lageriuose. 1959 m. baigė Krasnojarsko formacijos mokyklą. 1962 m. grįžo į Lietuvą. Dirbo Kvėdarnos vaistinėje, nuo 1995 m. gyveno Kaune. Poezijos, straipsnių apie lietuvių rašytojus bei kultūros veikėjus, pokario rezistenciją, tremtį ir lagerius išspausdino įvairiuose leidiniuose (Tremtinio Lietuva, 1990; Tremties keliais, 1992; Rezistencija Pietų Žemaitijoje, 1992, ir kt.).

Baltūsis Saliamonas

BALTŪSIS SALIAMONAS (1899 04 23 Skučiškės k., Kazlų Rūdos sav. – 1972 12 04) JAV), teisininkas, kalbininkas, visuomenininkas.

 

                      1915-1918 m. mokėsi Pilviškių vaistinėje. 1921 m. baigė Marijampolės gimnaziją. 1922-1926 m. dirbo korektoriumi, kalbos taisytoju, redaktoriumi Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijoje. 1926 m. baigė Lietuvos universiteto Teisės fakultetą. Dirbo teisėju Kaune, Marijampolėje, Vilniuje. 1940-1941 m. Vilniaus universiteto docentas. Bendradarbiavo leidinyje „Švietimo darbas“. Nuo 1949 m. gyveno JAV.

Banionis Juozas

BANIONIS JUOZAS (g. 1956 02 12, Puziškių k., Kazlų Rūdos r.), dr. (humanitariniai m.), doc., VPU Matematikos ir informatikos didaktikos katedros vedėjas, Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrijos mokslinis sekretorius, žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“ redakcinės kolegijos narys.

 

1971 m. baigė Jūrės aštuonmetę, 1974 metais – Kazlų Rūdos vidurinę mokyklą.

1979 metais baigė Vilniaus universiteto matematikos fakultetą, kuriame studijavo taikomąją matematiką.1979-1987 m. dėstė Vilniaus pedagoginio instituto (dabar Vilniaus pedagoginis universitetas) matematikos fakultete.

1987-1993 metais dirbo mokslų akademijos Lietuvos istorijos institute moksliniu bendradarbiu, tyrinėjo matematikos mokslo raidą Lietuvoje. Tuo pačiu metu mokėsi Vilniaus pedagoginiame institute, kurio istorijos fakultetą baigė 1989 metais. Parengė disertaciją „Matematikos mokslo raida Lietuvoje 1920-1940 metais“.

Nuo 1994 m. dirba LGGRTC, kartu dėsto VPU. 1995 m. VDU apgynė disertaciją, suteiktas humanitarinių mokslų (istorijos) daktaro laipsnis. Nuo 1994 metų tiria daugiausia XX a. antrosios pusės kovas dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo.

Iki 1996 metų aktyviai dalyvavo Vilniaus senamiesčio teatro ir VU kiemo teatro pastatymuose. V. Krėvės spektaklyje „Šarūnas“ suvaidino Šarūno karo vado Briedžio vaidmenį. Dabar – aktyvus teatro veikalų žiūrovas.

2002 metais suteiktas aukštosios mokyklos dėstytojo aukštesnysis mokslo – docento – vardas.

Bartuška (Bartoškevičius) Vincas

BARTUŠKA (BARTOŠKEVIČIUS) VINCAS (1881 01 09 Kazliškių k., Kazlų Rūdos sav.  – 1956 01 28 Marijampolėje, palaidotas Liudvinave), dvasininkas, filosofijos dakltaras ir visuomenės veikėjas.

 

                      Mokėsi Kazliškių pradinėje mokykloje, 1935 m. baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją, 1903 m.  – Seinų kunigų seminariją. 1904 m.įšventintas į kunigus. Dirbo vikaru Kaimelyje ir Ilguvoje.

                      1905-1911 m. studijavo Fribūro universitete, Šveicarijoje. Apgynė filosofijos daktaro disertaciją tema „Metafiniai pagrindai Tolstojaus filosofijoje“. Po studijų išvyko į JAV. 1912 m. buvo paskirtas Maunt Karmelio lietuvių parapijos klebonu. 1914 m. dalyvavo Amerikos lietuvių suvažiavime, kuriame buvo įsteigtas Tautos Fondas, kuris turėjo rūpintis nukentėjusiais nuo Pirmojo pasaulinio karo tautiečiais ir ruošti būsimą Lietuvos Nepriklausomybę. 1916 m. Lozanoje (Šveicarija) dalyvavo pavergtų tautų kongrese, kuriame perskaitė reikalavimą suteikti Lietuvai visišką nepriklausomybę. Romoje aplankęs Popiežių Benediktą XV paprašė paskelbti Lietuvių dieną, kuri turėjo populiarinti šalies vardą pasaulyje. Po metų vėl apsilankė Europoje, gyveno Šveicarijoje ir dirbo propagandinį lietuvišką darbą: kartu su J. Purickiu išleido brošiūrą apie Lietuvą, redagavo žurnalą „Pro Lituania“. Pasibaigus Pirmąjam pasauliniam karui, gyveno Klaipėdoje, kur leido politinį satyros žurnalą „Žaibas“. Kurį laiką gyveno JAV, vėliau grįžo į Lietuvą. 1926-1928 m. – Septintojo pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulko kapelionas, dirbo kitą pastoracinį darbą. Persikėlė į Kauną, kuriame gyveno iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. 1947 m. apsigyveno Netičkampyje. Paskutines gyvenimo dienas leido pas kleboną kun. J. Matulaitį Liudvinave.

Bartuška Vincas Jonas

 

BARTUŠKA, VINCAS JONAS (kun. Bartuškos Vinco sūnėnas – brolio vaikas) (1917 10 21 Kazliškių k., Kazlų Rūdos sav. – 2010 04 29 Marijampolėje, palaidotas Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios šventoriuje), apaštalinis protonotaras, profesorius, bažnytinės teisės habilituotas daktaras.

 

                      Mokėsi Tursučių pradinėje mokykloje, 1935 m. baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją. 1935-1942 m. studijavo Vilkaviškio kunigų seminarijoje. 1924 m. įšventintas į kunigus. 1942-1944 m. – Šakių parapijos bažnyčios asistentas.

                      1944 m. pasitraukė iš Lietuvos į Vokietiją. Vėliau atvyko į Austriją, paskirtas vikaru į St. Leonard am Hernerwalde parapiją. Po kurio laiko pasitraukė į Augsburgo vyskupiją, dirbo Kissing bei Augsburg parapijose. 1945-1948 m. studijavo Grigaliaus popiežiškajame universitete Romoje, suteiktas kanonų teisės daktaro laipsnis.

                      1949-1957 m. dirbo San Diego vyskupijos kurijoje, dėstė moralinę teologiją ir kanonų teisę San Diego kunigų seminarijoje, buvo jos vicerektoriumi ir studijų dekanu. Vėliau buvo pakviestas pedagoginiam darbui į Niujorką. 1957- 1979 m. dėstė įvairias disciplinas Manheteno kolegijoje Niujorke.

                      Po ilgamečio akademinio darbo nutarė atsisakyti profesoriavimo ir grįžo prie parapijinio darbo. 1979-1993 m. dirbo Los Andželo lietuvių Šv. Kazimiero parapijoje. 1983 m. kovo 23 d. Popiežius Jonas Paulius II suteikė monsinjoro titulą. 1993 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Marijampolėje. 1993 m. paskirtas Vilkaviškio vyskupo J. Žemaičio generalvikaru. 1993 m. paties pageidavimu paskirtas pastoraciniam darbui į Marijampolės šv. Vincento Pauliečio parapiją. Nuo 1999 m. talkino Vilkaviškio vyskupijos tribunole eidamas santuokos ryšio gynėjo ir teisingumo saugotojo pareigas. 2002 m. – Vilkaviškio vyskupo R. Norvilos generalvikaras. 2004 m. – apaštalinis protonotaras. 2004 m. – Vilkaviškio vyskupo vikaras.

Balnys Juozas

BALNYS JUOZAS, Jokūbo (apie 1883 – mirties data nežinoma), knygnešys.

  Gyveno Kazliškių k.


Bekešienė Leokadija

BEKEŠIENĖ LEOKADIJA (1886 Prūsokų k., Kazlų Rūdos sav.), JAV lietuvių visuomenės ir kultūros veikėja.


Brunza Motiejus

BRUNZA MOTIEJUS (1824 01 12 Talkiškių k., Vilkaviškio r. – 1869 03 10 Plutiškių k., Kazlų Rūdos sav.), kunigas, švietėjas, religinių raštų rengėjas.

  Baigė Seinų kunigų seminariją. 1953 m. įšventintas į kunigus. Vikaravo Griškabūdyje, Vilkaviškyje, Pilviškiuose, Prienuose. Nuo 1867 m. – Plutiškių Šv. Juozapo bažnyčios klebonas. Aukštaičių vakariečių kalba parengė ir išleido elementorių „Lamentorius lietuviškas dėl mažų vaikų“ (1859), katekizmą „Rymo mokslas, arba gražiausia diena gyvenime žmogaus“ (1862). Abu leidiniai spaudos draudimo metais buvo kartojami.


Bukšnaitis Pijus

 

BUKŠNAITIS PIJUS (1881 10 09 Laukiniškės k., Kazlų Rūdos sav. – 1967 07 28 JAV), vertėjas.

  Mokėsi Veiverių, Žitomiro mokytojų seminarijoje. Muzikos mokėsi pas Griškabūdžio vargonininką Bendoraitį. 1899-1904 m. dirbo vargonininku Ukrainoje. Po 1985 m. išvyko į JAV. Sukūrė ir išvertė eilėraščių bei komedijų. Parašė libretus M. Petrausko operetėms: „Velnias išradėjas“, „Šventoji naktis“. Sukūrė komedijas „Mulkiai ir mulkinyčios“, „Čebotai išėjo“. Išvertė operetes „Silva“, „Kornevilio varpai“, „Raganius“, „Laima“, „Mieganti karalienė“, „Cukrinis kareivis“ ir kt.

 

 

 

Bulota Jonas Jurgis

   BULOTA JONAS JURGIS (1855 04 18 Klevinės k., Kazlų Rūdos sav. – 1942 02 06 Bulotų k., Kaišiadorių r., palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse), Lietuvos visuomenės ir karinis veikėjas, veterinarijos gydytojas, generolas, knygnešys.

 

                      Mokėsi Igliaukoje veikusioje slaptoje kunigo Miliausko mokykloje. 1878 m. baigė Marijampolės gimnaziją. 1887-1883 m. mokėsi Sankt Peterburgo medicinos chirurgijos akademijoje, gavo veterinarijos gydytojo diplomą. Grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Prienuose, kur vertėsi privačia veterinarijos gydytojo praktika.

                      1884 m. persikėlė gyventi į Vilkaviškį ir pradėjo dirbti Vidaus reikalų ministerijos Suvalkų gubernijos valdybos veterinarijos gydytoju. Buvo paskirtas arklių pirkimo pasienio sargybai ekspertu, gavo diplomatinį užsienio pasą, todėl galėjo keliauti po Mąžąją Lietuvą. Pradėjo užsiiminėti knygnešio darbu: lankydamasis Tilžėje nusiųsdavo knygų į Mozūrų pasienio miestelius, vėliau pargabendavo jas į Lietuvą. 1890-1893 m. – „Varpo“ ir „Ūkininko“ leidimo komiteto narys, jam priklausė „Varpo“ ir „Ūkininko“ leidybos administratoriaus pareigos

                      Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1915 m. buvo pašauktas į karinę tarnybą. Kelerius metu ėjo vyr. veterinarijos gydytojo pareigas. 1918 m. grįžo į Lietuvą. Dirbo Žemės ūkio ir valstybės turto veterinarijos skyriuje. 1919 m. – Lietuvos kariuomenės savanoris, Krašto apsaugos ministerijos veterinarijos dalies viršininkas, 1921-1924 m. ir 1927-1930 m. – ypatingų reikalų karininkas. 1930 m. – generolas.

                      Nuo 1924 m. dėstė Lietuvos universitete, nuo 1927 m. – docentas. 1928 m. apdovanotas LDK Gedimino I laipsnio ordinu.

Chrapovickis Jonas Antanas

CHRAPOVICKIS JONAS ANTANAS (1612 10 01 Padbiarezėje prie Vitebsko – 1685 11 03 Lukiškėse prie Vitebsko), LDK valstybės veikėjas.

 

                      1635-1637 m. studijavo Sorbonoje, Leideno ir Paduvos universitetuose. Lankėsi Anglijoje, Belgijoje, Italijoje, Vokietijoje ir kt. kraštuose, 1638 m. grįžo į LDK. 1640-1685 m. 25 kartus buvo Abiejų Tautų Respublikos Seimo narys, 1665 m. ir 1668 m. – Seimo maršalka. Nuo 1650 m. – Smolensko vėliavininkas, nuo 1659 m. – pakamaris, nuo 1669 m. Vitebsko vaivada bei Pilviškių (Vilkaviškio r.) seniūnas. 1678 m. dalyvavo Amžinosios taikos su Rusija derybose. Per karus su Rusija netekęs valdų Vitebsko ir Smolensko vaivadijose jų gavo Lietuvoje. 1656-1685 m. rašė dienoraštį, kuris yra svarbus1656-1669 m. laikotarpio amžininkų charakteristikoms, papročių, seimų, meteorologinių stebėjimų aprašymu. Antanavo kaimas (Kazlų Rūdos sav.) žinomas nuo XVIII a. kaip dvaras, priklausęs Jonui Antanui Chrapovickiui. Tada pastatyta medinės architektūros koplyčia (kaip savotiškas giminės panteonas).

Česnavičius Vytautas

  ČESNAVIČIUS VYTAUTAS (1909 11 29 Būdelės k., Kazlų Rūdos sav. – 1995 04 04 Ričmond Hile, JAV), visuomenės veikėjas.

 

                      1992-1924 m. – Lietuvos kariuomenės puskarininkis. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. – į JAV. Rėmė tautos fondą, religines ir visuomenines organizacijas. Jo straipsnius spausdino „Darbininkas“ir „Dirva“. Buvo apdovanotasGelbėjimo kryžiumi (1936), Vytauto Didžiojo medaliu (1937).

Čitavičius Bronius

  ČITAVIČIUS BRONIUS (1909 05 08 Kazlų Rūdoje – 1963 10 11 Kazlų Rūdoje, palaidotas Kazlų Rūdos kapinėse), Lietuvos nusipelnęs gydytojas.

 

                      Medicinos mokslus studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Kazlų Rūdoje gydytoju dirbo dvylika sunkių pokario metų (1945-1957). 1944-1945 m. Kazlų Rūdoje  namuose ir aplinkiniame miške iškastose žeminėse-palapinėse žiemą ir vasarą veikė karo ligoninė, kur buvo operuojami sužeisti kariškiai ir civiliai iš Šakių, Vilkaviškio rajonų.

                      1950 m. Bronius Čitavičius kuria rajoninę ligoninę. Pradėti naujas statybas nėra sąlygų, tad panaudojami pokario laikais ištuštėję pastatai: poliklinika ir penkiasdešimties lovų ligoninė įsikuria nacionalizuotuose L. Laucevičiaus, P. Klimo, Ulevskių, Baranauskų bei vokietmečiu išžudytų žydų namuose. Daktarui Broniui Čitavičiui už profesinę ir organizacinę veiklą suteiktas Lietuvos nusipelniusio gydytojo vardas. Broniaus Čitavičiaus sveikata anksti pašlijo: tebūdamas keturiasdešimt aštuonerių jis gauna invalidumą ir nebegali dirbti, o po šešerių metų Kauno respublikinėje klinikinėje ligoninėje miršta.

Damijonaitis Feliksas

DAMIJONAITIS FELIKSAS (1883 05 20 Beržiniškės k., Kazlų Rūdos sav. – po 1948), pedagogas, visuomenininkas, spaudos bendradarbis.

 

                      Mokėsi Višakio Rūdos pradžios mokykloje, Veiverių mokytojų seminarijoje. 1902-1907 m. mokytojavo Zaviercėje (Lenkija). Vėliau dėstė lietuvių kalbą Kauno „Saulės“ mokytojų kursuose. 1910-1914 m. studijavo Sankt Peterburge. 1918 m. grįžo į Kauną. Bendradarbiavo laikraščiuose „Lietuvos ūkininkas“, „Šaltinis“.

Damijonaitis Juozas

  DAMIJONAITIS JUOZAS (1871 03 01 Beržiniškės k., Kazlų Rūdos sav. – 1926 12 16 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse), pedagogas, vienas pirmųjų lietuviškų vadovėlių autorius.

 

                      Mokėsi Višakio Rūdos pradžios mokykloje, 1887-1890 m. studijavo Veiverių mokytojų seminarijoje. 1890-1914 m. dirbo mokytoju Centrinėje Lenkijoje : Polevo, Šarleikių ir Zavercės kaimų vienklasėse pradžios mokyklose.Pirmojo pasaulinio karo metais išvyko į Jaroslavlį (Rusija). Dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti Voroneže. Aktyviai dalyvavo lietuvių viešajame gyvenime. Bendradarbiavo slaptoje lietuvių spaudoje. Straipsnius pasirašė Pusvyrio ir Beržyniškiečio slapyvardžiu. Svarbiausias nuopelnas buvo besikuriančioms lietuvių mokykloms parengti aritmetikos ir lietuvių kalbos gramatikos vadovėliai. 1914 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Vilniuje. 1918 m. – Švietimo ministerijos įgaliotinis Kauno miestui, nuo 1919 m. – Kauno miesto ir apskrities Švietimo instruktorius, nuo 1923 m. – Kauno miesto pradžios mokyklų inspektorius (dirbo iki mirties 1926 m.). Iš naujo suorganizavo Kauno pradžios mokyklų tinklą. Pasirašydavo slapyvardžiais: Beržininkietis, Mokytojas, Pusmergaitė, Pusvyris, Pusmergelė. Parengė vadovėlius pradžios mokyklai: „ABC“ (1906), „Trumpa lietuvių kalbos gramatika“ (1906), „Aritmetikos vadovėlis“ (1909-1910), „Aritmetikos uždavinynas“ (1922-1923), skaitinius „Vaikų darželis“ (1922).

Degutis Kazys

DEGUTIS KAZYS (1888 01 13 Galginų k., Kazlų Rūdos sav. – mirties data nežinoma), pedagogas, leidėjas, valdininkas.

 

                      1920 m. – Marijampolės apskrities valdybos pirmininkas. Vienas iš mėnesinio savivaldybių darbuotojų žurnalo „Savivaldybė“ redaktorių ir aktyvių korespondentų.

Didžpinigaitis Jonas

DIDŽPINIGAITIS JONAS (Kvietkapušio k., Kazlų Rūdos sav. – apie 1943 ), mokytojas, tautosakos rinkėjas.

Didžpinigaitis Juozas

DIDŽPINIGAITIS JUOZAS (1871 11 25 Krūvelių k., Kazlų Rūdos sav. – 1950), kunigas, visuomenininkas, lietuvybės puoselėtojas, bitininkas.

Deltuvas Romualdas

DELTUVAS ROMUALDAS (g. 1943 03 08, Pabalsupių k., Šakių r.), prof., habil. dr. (biomedicinos m.), LŽŪU rektorius.

 

                      1949-1960 m.  mokėsi Kazlų Rūdos vid. mokykloje, 1960- 1965 studijavo LŽŪA Miškų ūkio fak., 1967-1971 – Miškininkystės k-droje aspirantūroje.

                      1965-1967 – Kazlų Rūdos miškų ūkio technikas, girininko padėjėjas, 1966 m. tarnavo TA, 1971-1980 – LŽŪA mokslo darb., 1980-1983 – Lietuvos miškotvarkos įmonėsTechnologinio projektavimo gr. vad., 1989-2004 – LŽŪA (LŽŪU) mokslo darb., prof., prorektorius, nuo 2004 – rektorius

                      Stažavosi Drezdeno technologijos u-te (Vokietija, 1976-1977), Helsinkio u-te (Suomija 1981-1982), Konektikuto u-te (JAV, 1993). Skaitė paskaitas miškotyros krypties magistrams ir doktorantams Austrijos, Suomijos, Latvijos, Šveicarijos, Vokietijos u-tetuose. Nuo 2007 m. Karališkosios Švedijos žemės ir miškų ūkio akademijos užsienio narys, Lietuvos miškininkų sąjungos viceprezidentas (1999-2002), Lietuvos mokslo tarybos narys (1991-1993, 1997-2001) ir jos Biomedicininių mokslų k-jos pirmininkas (1997-2001), Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo Biomedicininių mokslų k-to pirm. (1997-2002), Žemės ūkio enciklopedijos ir LŽŪU mokslo darbų „Vagos“ redkolegijos pirm., žurn. „Baltic Foresty“, „Miškininkystė“ redkolegijų pirm. pav., „Aplinkos tyrimai, inžinerija ir vadyba“, „Biomedicina“, „Baltijos miškai ir mediena“ redakcijos kolegijų narys.

Dovydaitis Jurgis

DOVYDAITIS JURGIS (1907 10 19 Runkių k. (gimtasis kaimas buvo sunaikintas sovietmečiu, Kazlų Rūdos miškus pavertus kariniu poligonu) – 2001 08 25 Vilniuje), tautosakininkas, kraštotyrininkas.

 

                      1942 m. baigė Vilniaus universitetą. 1947-1951 m. – Vilniaus universiteto ir Vilniaus pedagoginio instituto dėstytojas. Tautosaką rinkti paskatino rašytojas V. Krėvė. Nuo 1923 m. surinko apie 140 000 tautosakos kūrinių. Tarp jų – dainų tekstai ir jų melodijos, žaidimai, pasakos, padavimai, anekdotai, patarlės, burtai, prietarai, mįslės, atsiminimai, etnografiniai aprašymai, raudos, papročių aprašai, gamtos garsų pamėgdžiojimai, oracijos, išsiskaičiavimai. Tai seniausia ir didžiausia vieno žmogaus sukaupta kolekcija Lietuvoje. Daugiau kaip pusė jų užrašyta magnetofonu. Lietuvių kalbos žodyno kartotekai užrašė apie 17 000 žodžių. Rašė straipsnių apie tautosakos gyvavimą, rinkimą, pateikėjus, papročius. Knygų „Tautosakos rinkėjo darbas“ (1929), „Dainos“ (1931), „Lietuvių liaudies pasakos: su dainuojamais intarpais“ (1957), „Užburta karalystė: Lietuvių liaudies pasakos“ (1957), „Senelių pasakos“ (1972), „Paukšteliai gieda“ (1985), „Lietuvių liaudies pasakos su dainuojamaisiais intarpais“ (1987-1997), „Lietuvių liaudies pasakos su dainuojamaisiais intarpais“ (2000) autorius. Apdovanotas Mato Slančiausko premija, valstybine J. Basanavičiaus premija (1996).

Dovydaitis Pijus

DOVYDAITIS PIJUS (1898 02 19 Runkių k. (kaimas buvo sunaikintas sovietmečiu, Kazlų Rūdos miškus pavertus kariniu poligonu) Kazlų Rūdos sav. – 1983 04 29), savanoris, karininkas, pulkininkas leitenantas.

 

                      Prano Dovydaičio brolis. Karo mokyklos pirmos laidos diplomantas. 1941-1954 m. kalėjo lageryje. 1955 m. grįžo į Lietuvą, gyveno Kaune.

Dovydaitis Pranas

DOVYDAITIS PRANAS (1886 12 02 Runkių k. (gimtasis kaimas buvo sunaikintas sovietmečiu, Kazlų Rūdos miškus pavertus kariniu poligonu) – 1942 11 04 Sverdlovske, Rusija), Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, ministras pirmininkas, teisininkas, filosofijos mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos ateitininkų sąjungos vadovas, enciklopedistas.

 

                      1896-1899 m. mokėsi Višakio Rūdos pradinėje mokykloje, pavyzdinėje mokykloje prie Veiverių mokytojų seminarijos. 1904 m. studijavo Veiverių mokytojų seminarijoje (pašalintas), 1908-1912 m. – Maskvos universiteto Teisės fakultete. 1911 m. išleido „Draugijos‘ priedą „Ateitis“. Tapo vienu pagrindinių ateitininkų sąjūdžio veikėju. 1913 m. – leidinio „Viltis“ redaktorius. 1915 m. persikėlė į Kauną. Nuo 1916 m. vadovavo „Saulės“ draugijos steigiamai pirmajai lietuviškai gimnazijai Kaune, pirmasis jos direktorius. 1917 m. iš pareigų laikinai atleistas. 1918 m.  – pedagoginio žurnalo „Lietuvos mokykla“ redaktorius. Vilniaus konferencijoje išrinktas Lietuvos Tarybos nariu, 1918 m. vasario 18 d.  pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą. Buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys. 1919 03 12 – 1919 04 12 vadovavo III Ministrų kabinetui. P. Dovydaičio sudaryta Vyriausybė įėjo į Lietuvos istoriją kaip trumpiausiai išbuvusi prie valstybės vairo – tik vieną mėnesį. Aukštųjų kursų dėstytojas, skaitė filosofijos istorijos kursą, 1922-1940 m. – Lietuvos universiteto profesorius, vėliau – Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, Senato sekretorius, Teologijos-filosofijos fakulteto sekretorius, Religijų istorijos katedros vedėjas. Vienas Lietuvos katalikų mokytojų sąjungos įkūrėjų, 1920-1924 m. – pirmininkas, vienas Lietuvių katalikų mokslo akademijos steigėjų, 1922 m. – vicepirmininkas. 1921 m. įsteigė „Naujosios vaidilutės“ mėnesinį žurnalą, kurį redagavo iki 1940 m. Leido ir redagavo kelis mokslinius žurnalus: gamtos mokslų „Kosmos“, filosofijos – „Logos“ ir „Soter“, skirtą religijų istorijai. 1925 m. – vyriausiasis ateitininkų vadas, nuo 1927 m. – garbės pirmininkas. 1931-1940 m. – „Lietuviškosios enciklopedijos“ viceredaktorius. Nuo1931 m. – Katalikų veikimo centro pirmasis vicepirmininkas. 1934-1940 m. – Lietuvos krikščionių darbininkų profesinės sąjungos vienas iš steigėjų, 1934-1940 m. – pirmininkas. 1935 m. suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. Rašė mokslinius straipsnius „Vilčiai“, „Draugijai“, „Aušrinei“, „Šaltiniui“. 1932 m. suimtas, kalintas Bajorų (prie Kretingos) ir Marijampolės kalėjimuose. 1936 m. trumpam pašalintas iš universiteto, vėliau suvaržyta jo mokslinė veikla. Sovietams uždarius Teologijos-filosofijos fakultetą, 1940 m. atleistas iš pareigų, ūkininkavo Paprieniuose. 1941 m. suimtas, ištremtas į Starobelską Donbase (Ukraina), vėliau – į Gario koncentracijos stovyklą Uralo šiaurėje. 1942 m. išsiūstas į Sverdlovsko kalėjimą. 1942 m. lapkričio 4 d. paskirta mirties bausmė – sušaudymas. Palaidojimo vieta nežinoma. 1969 m. Lietuvos SSR prokuratūra patvirtino P. Dovydaičio „nusikalstamą“ veiklą. 1989 m. reabilituotas. 2000 m. gegužės 7 d. popiežius Jonas Paulius II paskelbė kankiniu.

Dovydaitis Vincas

DOVYDAITIS VINCAS (1899 10 14 Runkių k., (gimtasis kaimas buvo sunaikintas sovietmečiu, Kazlų Rūdos miškus pavertus kariniu paligonu) – 1920 10 19 Alytus), savanoris, ateitininkas, Šaulių būrio vadas.

                      Prano Dovydaičio brolis. Būdamas savanoriu mirtinai sužeistas Valkininkuose.

Endziulaitis Antanas

ENDZIULAITIS ANTANAS (1895 11 17 Gaisrių k., Kazlų Rūdos sav. - -1942 12 10 sušaudytas, Sverdlovske, Rusija) teisininkas, Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas.

 

                      1918 m. baigė Marijampolės gimnaziją, 1919 m. – Kauno karo mokyklą, 1924 m. – Lietuvos universiteto Teisės fakultetą. 1915-1918 m. Jaroslavlyje dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti. 1918 m. išrinktas Marijampolės miesto tarybos nariu. Nuo 1918 m. dirbo Spaudos biure prie ministrų kabineto, 1919 m. – Kauno karo mokyklos vyriausiojo instruktoriaus padėjėjas. Vėliau – Ministrų kabineto Spaudos biuro Propogandos skyriaus vadovas, dirbo Krašto apsaugos ministerijos Švietimo skyriuje, ministro adjutantu, Žemės fondo departamento direktoriumi. Buvo žemės reformos valdybos narys.

                      1925 02 04-1925 09 25 – V. Petrulio vienuoliktojo ministrų kabineto ir iki 1926 06 15 – L. Bistro dvyliktojo ministrų kabineto vidaus reikalų ministras. 1926-1927 m. – Trečiojo Seimo narys. 1926-1929 m. – Lietuvių krikščionių demokratų partijos centro komiteto narys. Bendradarbiavo spaudoje. Vertėsi advokato praktika. 1941 m. ištremtas prie Uralo.

Endziulaitis Motiejus

ENDZIULAITIS MOTIEJUS (1865 12 01 Gaisrių k., Kazlų Rūdos sav. – 1934 06 30 Kaune), pedagogas, ateitininkas.

                      Mokėsi Čystos Būdoje, Veiverių mokytojų seminarijoje. Mokytojavo Žemojoje Panemunėje, Gibuose, Seinuose, Marijampolėje, Voroneže, Vilkaviškyje. 1924-1932 m. bendradarbiavo su J. Balčikoniu redaguojant „Lietuvių kalbos žodyną“.

Frenzelis Augustinas

FRENZELIS AUGUSTINAS (1898 12 04 Plutiškių k., Kazlų Rūdos sav. – 1968 06 23 Toronte, Kanada), Lietuvos ir Kanados socialdemokratų veikėjas.

                      1919-1921 m. tarnavo savanoriu Lietuvos kariuomenėje. Nuo 1921 m. dirbo pardavėju „Paramos“ parduotuvėje Kaune. 1922 m. – Lietuvos socialdemokratų partijos narys, vienas iš jaunimo sąjungos „Žiežirba“ organizatorių.

                      Po 1926 m. valstybės perversmo buvo persekiojamas policijos, todėl 1930 m. emigravo į Kanadą. Socialdemokratų grupių organizatorius Kanadoje – 1932 m. Toronte suorganizavo lietuvių socialdemokratų kuopą. 1940 m. Toronte įkūrė Kanados Lietuvių tarybą, buvo išrinktas jos CK pirmininku. Nuo 1952 m. iki mirties buvo Kanados lietuvių socialdemokratų sąjungos pirmininkas. Nuo 1931 m. bendradarbiavo laikraščiuose „Naujienos“ ir „Keleivis“.

Gaisrys Juozas

GAISRYS JUOZAS (1921 10 09 Višakio Rūdos k., Kazlų Rūdos sav. – 1959 02 09 Vilniuje), publicistas, prozininkas.

                      1944-1945 m. – rajoninio laikraščio „Naujasis kelias“ redaktorius. Išleido apybraižų knygą „Gyvenimo žingsniai“ (1960).

Girnius Antanas

GIRNIUS ANTANAS (apie 1841 – mirties data nežinoma), daraktorius.

                      Gyveno Bagotosios kaime (Kazlų Rūdos sav.) Nuo 1886 m. iki Pirmojo pasaulinio karo mokė vaikus slaptose mokyklose Aukštosios, Karštinės, Kižių, Grabavos, Pridotkų kaimuose.

 

Grabauskas Juozas

GRABAUSKAS JUOZAS (1873 03 22 Plutiškių k., Kazlų Rūdos sav. – po 1941), pedagogas, daraktorius, spaudos bendradarbis.

Greblikas Petras

GREBLIKAS PETRAS (1909 03 31 Išlandžių k. – 2001 12 19 Kazlų Rūdoje, palaidotas Kazlų Rūdos kapinėse), miškininkas, visuomenininkas.

                      1929 m. baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją, 1931 m. – Alytaus aukštesniąją miško mokyklą. 1932-1934 m. Šakių urėdijos girininkas, 1933-1939 m. šaulių būrio vadas. 1934-1935 m. Kauno miškų urėdijos Sargėnų sielių plukdymo stoties vedėjas, 1935-1946 m. Turžėnų, Lazdijų girininkijos girininkas, 1944-1946 m.  – Marijampolės miškų urėdijos urėdo pavaduotojas, urėdas.

                      Nuo 1946 m. iki išėjimo į pensiją dirbo Kazlų Rūdos miško pramonės ūkyje: 1946-1955 m. vyriausiasis inžinierius, 1955-1974 m. – miško ruošos punkto viršininkas, 1974-1988 m. – meistras ir miško muziejaus vadovas. Bendradarbiavo žurnale „Girios“. Surinko ir paruošė medžiagą leidžiant brošiūrą „Girių takais“ (1976), leidinį „Sūduvos miškuose“ (1982), leidinį „Miškų šeimininkai“ (1983), lankstinuką „Kviečisa miško muziejus“.

Grigaitis Juozas

GRIGAITIS JUOZAS (1903 07 04 Gaisrių k., Kazlų Rūdos sav. – 1974 07  24 Valkininkuose, Varėnos r., palaidotas Marijampolėje), kunigas, marijonas, teologijos mokslų daktaras, profesorius.

                      Mokėsi Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje. 1929-1934 m. studijavo Romoje. Nuo 1934 m. – Šv. Gertrūdos (buv. Šaričių) bažnyčios rektorius. Nuo 1937 m. – Marijampolės Marijonų gimnazijos direktorius. 1941-1952 m. – Kauno kunigų seminarijoje dėstytojas. Iki 1961 m. – Kauno Teologijos fakulteto dekanas.

Grigaitis Stasys

GRIGAITIS STASYS (1914 Gaisrių k., Kazlų Rūdos sav. – 1945 Degučių k., Kazlų Rūdos sav.), Tauro apygardos Stirnos rinktinės kuopos „Aras“ vadas.

Grinius Kazys

GRINIUS KAZYS (1866 12 17 Selemos Būdos k., Kazlų Rūdos r. – 1950 06 04 Čikagoje, JAV, 1994 m. urna su palaikais parvežta į Lietuvą ir palaidota netoli tėviškės), trečiasis Lietuvos Respublikos prezidentas.

                      Mokėsi Ožkinės pradinėje mokykloje, 1879-1887 m. – Marijampolės gimnazijoje. Besimokydamas Marijampolės gimnazijoje platino „Aušrą“, leido ranka rašytą laikraštuką „Prieaušrį“, vėliau – „Iššiepdantį“. Vasaromis rinkdavo folklorą. Studijavo Maskvos universiteto Medicinos fakultete, dalyvavo slaptos lietuvių studentų draugijos veikloje. 1893 m. – laivo gydytojas, 1888 m. K. Grinius atspausdino pirmuosius straipsnius „Lietuviškajame balse“, „Šviesoje“. 1888 m. dalyvavo pirmajame lietuvių demokratų suvažiavime, kuriame buvo aptariami planuojamo leisti laikraščio „Varpo“ reikalai. 1893 m. buvo išrinktas į Varpininkų komitetą, kuriam priklausė iki 1905 m. , kai šie laikraščiai nustojo ėję.1894-1905 m. dirbo gydytoju Marijampolėje ir kitose Lietuvos vietose. Buvo vienas Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos lyderių, varpininkų organizacijos vadovų. 1898-1903 m. gyveno Pilviškiuose, vėliau – Marijampolėje. Įsitraukė į lietuvių kultūrinę veiklą, už tai kelis kartus buvo suimtas ir kalintas.

                      Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Kislavodske, Rusijoje. 1917 m. Voroneže išrinktas į Rusijos lietuvių tarybą. 1919 m. – Paryžiuje buvo Lietuvos repatriacinės komisijos pirmininku. Tais pačiais metai grįžo į Lietuvą ruoštis Steigiamojo Seimo rinkimams kaip vienas valstiečių liaudininkų bloko lyderių. Išrinktas į Steigiamąjį Seimą, 1920 m. paskirtas vadovauti Ministrų kabinetui. 1922 m. – Kauno savivaldybės Medicinos ir sanitarijos skyriaus vedėjas. Išrinktas į I, II bei III Seimus. 1926 m. – Lietuvos Respublikos prezidentas. Jis trumpiausiai – 6 mėn. 10 d. vadovavo Lietuvos Respublikai – iki 1926 m. gruodžio 17 d., kai buvo įvykdytas perversmas ir perversmininkai privertė atsisakyti Prezidento pareigų.

                      Po perversmo dirbo Kauno miesto savivaldybėje. 1926 m. Lietuvos univrsitetas suteikė honoris causa daktaro laipsnį. Iki 1935 m. dirbo Medicinos ir sanitarijos skyriaus vedėju. 1927 m. buvo išrinktas Valstiečių sąjungos centro valdybos pirmininku. Redagavo leidinius: „Sveikata“, „Lietuvos žinios“, „Kova su džiova“, „Pieno lašas“. Parašė botanikos, medicinos, istorijos veikalų. 1944 07 13 pasitraukė į Vokietiją, 1947 m. – į JAV.

Griniūtė-Bacevičienė Ona

 

GRINIŪTĖ-BACEVIČIENĖ ONA (Kazio Griniaus sesuo), knygnešė.

                      Gyveno Selemos Būdos kaime (Kazlų Rūdos sav.). Priklausė Marijampolės „Artojų“ draugijai.

Guoga Vladislovas

GUOGA VLADISLOVAS (g. 1938 06 26, Lekėčiuose, Šakių r.), doc., dr. (fiziniai mokslai), Lietuvos mokslo tarybos vyriausiasis specialistas, Lietuvos mokslininkų sąjungos tarybos narys.

                      1946-1956 m. mokėsi Kazlų Rūdos vid. m-kloje, 1956-1961 m. studijavo VU Fizikos ir matematikos fak., 1973-1977  – Lietuvos MA aspirantūroje (neakivaizdžiai).

                      1959-1961 m. dirba VU Puslaidininkių fizikos k-dros labor.,1961-1990 – Vilniaus radijo matavimo prietaisų MTI inž., vyresn., vadovaujantysis inž., vyresn. mokslo darb.,sk. virš., vyriausiojo technologo pav., 1979-1995 – VU dėst.,doc., 1990-1991 – Mokslo ir studijų departamento prie LR Vyriausybės gen. dir. pav., 1991-1992 – LR Vyriausybės kancelerijos Mokslo, studijų ir informatikos sk. ved. pav., nuo 1992 – Lietuvos mokslo tarybos patarėjas, vykdantysis dir., vyr. spec., 1993-2002 – Lietuvos valst. Mokslo ir studijų fondo sekr., 2002-2006 – v-bos pirm. pavaduotojas.

Gustainis Valentinas

GUSTAINIS VALENTINAS (1896 07 15 Vinkšnupių k., Kazlų Rūdos sav. – 1971 10 11 Griškabūdyje, Šakių r.), žurnalistas, sociologas, publicistas, filosofas ir rašytojas. Vienas pirmųjų  tarpukario Lietuvoje žurnalistų profesionalų.

                      Tarnavo savanoriu Lietuvos kariuomenėje. Nuo 1921 m. studijavo filosofiją Heidelbergo universitete. 1925-1926 m. – Vytauto Didžiojo universiteto studentų organizacijos „Neo-Lithuania“ pirmininkas. 1928-1932 m. – „Lietuvos aido“ redaktorius. Kaip šio laikraščio užsienio korespondentas dirbo Lenkijoje, Prancūzijoje. 1934 m. deleguotas į Lenkiją kaip žurnalistas ir diplomatas. 1939-1940 m. – ELTOS direktorius. 1941 m. sovietų represuotas, kalintas Bijsko, Barnaulo, Krasnojarsko kalėjimuose, Siblago, Karagandos lageriuose. 1956 m. gįžo į Lietuvą. Išleido pažintinio turinio knygas“Lenkai ir Lenkija“ (1937), „Prancūzija“ (1938), „Lithuania: The First Twenty Years“ (Lietuva: Pirmasis dvidešimtmetis“, 19390. Bendradarbiavo „Vaire“, „Naujojoje Romuvoje“, „Židinyje“, „Tautos ūkyje“. Išvertė grožinių kūrinių iš vokiečių ir prncūzų kalbų. Po mirties išleisti memuarai „Be kaltės“ (1989), „Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus: atsiminimai apie Lietuvos spaudą, jos darbuotojus (1915-1940) ir Lietuvos rašytojus (1924-1966). 1932 m. apdovanotas Trijų žvaigždžių 3 –ojo laipsnio ordinu.

Gutauskas Vaclovas

GUTAUSKAS VACLOVAS (1913 08 18 Didžiosios Trakiškės k., Kazlų Rūdos sav. –  2003 11 11 Čikagoje, palaidotas Šv. Kazimiero kapinėse), kunigas, jėzuitų ordino veikėjas, publicistas.

                      1935 m. įstojo į Jėzuitų ordiną. 1935-1942 m. studijavo filosofiją Aloyzo institute Galarate, Italijoje. 1946 m. baigė teologijos studijas Popiežiniame Grigaliaus universitete Romoje. 1945 m. įšventintas į kunigus. 1947-1951 m. dibo misionieriumi pabėgėlių stovyklose Vokietijoje. 1952 m. persikėlė į JAV. Iki 1955 m. buvo Nukryžiuotojo  Jėzaus seserų vienuolijos kapelionas Elmhurste. Nuo 1955 m. dirbo Čikagoje Jaunimo centre, rūpinosi jo finansiniais reikalais, rinko lėšas statybai ir išlaikymui. Bendradarbiavo spaudoje, rašė žurnalams „Žvaigždė“, „Laiškai lietuviams“, parašė knygelę „Kas žiūri ir nemato“. 1980 m. kartu sus kitais įsteigė tėvo B.Krištanavičiaus fondą, skirtą kaupti lėšas jėzuitų provincijos atkūrimui Lietuvoje. Bendradarbiavo su LTSC ir jo pirmininku prof. Dr. J.Račkausku. Buvo paskutinis jėzuitas, kuris gyveno Čikagos jėzuitų vienuolyne nuo pat jo pastatymo pradžios.

Ilgūnas Mykolas

ILGŪNAS MYKOLAS (1871 09 29 – 1951 09 09 Plutiškių k., Kazlų Rūdos sav., palaidotas Plutiškių bažnyčios šventoriuje), kunigasreliginės literatūros vertėjas, spaudos bendradarbis.

                      1918-1951 m. kunigavo Plutiškių parapijopje. Išleido apysaką „Močiutės ražančius“ (1913).

Jarumbavičiūtė Marija

JARUMBAVIČIŪTĖ MARIJA  (1914 10 11 Vaitiekupių k., Šakių r. – 1961 11 10 Marijampolėje, palaidota Marijampolės senosiose kapinėse), mokytoja, visuomenininkė.

                      Vaikystė prabėgo Rusijoje (Rževe), kur tėvai buvo evakuoti. 1918 m. grįžo į Sintautus, 1920 m. persikėlė į Marijampolę. 1924-1929 m. mokėsi Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje. Vėliau tęsė mokslus Marijampolės mokytojų seminarijoje. 1933-1961 m. dirbo Kazlų Rūdos pradinėje mokykloje, tai pirmoji ir vienintelė darbo vieta. Organizavo sporto šventes, inscenizavo pasakas, mokė vaikus šokti ir vaidinti, jos ir mokytojos Marijos Statkevičienės butas buvo Kazlų Rūdos šviesuomenės susibūrimo vieta.

 

Jaudegis Albinas

JAUDEGIS ALBINAS ( 1906 10 14 Šilsodžio k., Vilkaviškio r. – 1993 12 27 Kazlų Rūdoje), kunigas.

                      1918 m. baigė Šilsodžio pradžios mokyklą, 1922 m. – šešias Vilkaviškio gimnazijos klases, 1928 m. – Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją. Studijavo Vilkaviškio kunigų seminarijoje. Paskirtas vikaru į Bartninkų parapiją. Po keleto metų perkeltas į Kalvariją. Dėstė tikybą parapijos mokyklose 1939 m. studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos filosofijos fakultete. Buvo Lazdijų gimnazijos kapelionas. 1944-1948 m. – Sangrūdos klebonas, vėliau perkeltas į Šakius. 1950-1960 m. – Kauno kunigų seminarijos prokuratorius ir dėstytojas, Vytauto Didžiojo bažnyčios rektorius, vėliau – Arkikatedros bazilikos vikaras. 1960 m. – Leipalingio klebonas, 1963 m. – Miroslavo klebonas, iki 1977 m. – Alytaus dekanato dekanas, vėliau – Kazlų Rūdos klebonas. Miroslave atnaujino per karą nukentėjusią bažnyčią.

Juškevičius Kazimieras

JUŠKEVIČIUS KAZIMIERAS (1906 12 20 Dvylikų k., Prienų r. – 1998 12 05 Kazlų Rūdoje, palaidotas Kauno Panemunės kapinėse), kunigas, jubiliatas.

                      Baigė Prienų gimnaziją, studijavo Vilkaviškio kunigų seminarijoje. 1933 m. įšventinatas į kunigus. 1933-1934 m. – Seirijų parapijos, 1934-1937 m. – A. Panemunės vikaras. 1937-1940 m. studijavo Romoje. 1941-1942 m. – Lazdijų parapijos, 1942-1944 m. – Veiverių parapijos, 1944-1945 m. – Prienų parapijos vikaras. 1945-1953 m. kalintas. 1953-1955 m. – Žiežmarių altaristas. 1955 m. – Plutiškių parapijos klebonas, kuriuo dirbo iki mirties. 1982-1989 m. aptarnavo Ąžuolų Būdos parapiją.

Jūra Juraitis Klemensas

JŪRA JURAITIS KLEMENSAS (1912 03 25 Selemos Būdos k., Kazlų Rūdos sav. – 1991 05 27 Rio de Žaneire, Brazilija), Brazilijos lietuvių veikėjas, prozininkas, poetas.

                      1944 m. pasitraukė iš Lietuvos, gyveno Brazilijoje. Išleido prozos knygas „Kapai be kryžių“(1936), „Didysis sielvartas“(1938), „Mirties siluetai“(1939), „Okeanida“(1947), poezijos rinktines „Praeivio ašara“(1937), „Krivio lėmimas“(1946), „Tremtinio ašaros“(1948), „Kauburėliai“(1982), „Diemedžio šakelė“(1984), „Peržengiau Rubikoną“(1986).

Kalantavičius Vincas

KALANTAVIČIUS VINCAS, valstietis, knygnešys.

                      Gyveno Bagotosios k. (Kazlų Rūdos sav.). 1904 m. sulaikė pasienio sargybinis prie Stanaičių k. (Vilkaviškio r.) ir surado 15 lietuviškų knygų.

Karčiauskienė-Martinaitytė Magdelena

KARČIAUSKIENĖ-MARTINAITYTĖ MAGDALENA (1919 10 12, Senos Rūdos k., Marijampolės sav.), habil. dr., prof. (socialiniai m., edukologija), švietimo darbuotoja, mokslininkė, pedagogė, VPU garbės profesorė.

                      1929-1932 m . mokėsi Kazlų Rūdos prad. mokykloje, 1932-1934 m. – Veiverių (Prienų r.) Tomo Žilinsko vid. m-kloje, 1934-1938 – Marijampolės Rygiškių Jono mergaičių gimnazijoje, 1938-1940 – Marijampolės mokytojų seminarijoje, 1946-1950 studijavo VPI, 1981 baigė VPI doktorantūrą.

                      1940-1941 Jankų (Šakių r.) prad. m-klos mokytoja, 1941-1946  - Armališkių (Kazlų Rūdos sav.) prad. m-klos mokytoja, 1946-1948 – Vilniaus 10 –ųjų vaikų namų auklėtoja ir mokymo dalies ved., 1948-1950 – VPI labor., 1950-1952 – asist., 1952-1963 – vyr. dėst., 1963-1988 – VU doc., 1988-1993 – profesorė, 1993-1994 – VPU profesorė.

Kasakaitis Antanas

KASAKAITIS ANTANAS (1870 09 13 Subačiškėsk., Kazlų Rūdos sav. – 1960 12 21 Čikagoje, JAV), pedagogas, vertėjas, visuomenės veikėjas.

                      1889 m. baigė Veiverių mokytojų seminariją. Mokytojavo Nure (Lenkija). 1905 m. vienas Lietuvos mokytojų sąjungos steigėjų. 1906-1913 m. mokytojavo Surviliškio pradžios mokykloje. Čia su K. Paltaroku įsteigė Lietuvių katalikų blaivybės  draugijos skyrių. 1913 m. vėl buvo priverstas išvykti į Lenkiją. Varšuvoje mokytojavo pradžios mokykloje, buvo Varšuvos lietuvių savišalposdraugijos narys, Nepriklausomos Lietuvos sąjungos pirmininkas. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę – Lietuvos konsulas Lenkijoje. 1923 m. grįžo į Lietuvą. 1936 m. dirbo Švietimo ministerijos mokyklų inspektoriumi. 1926-1936 m. – Knygų leidimo, 1929-1932 m. – Lietuvių kalbos rašybos komisijų narys.

Kleinas Mečys

KLEINAS MEČYS (1912 10 28 Kazlų Rūdoje – 2007), inžinierius, architektas.

                      1943 m. baigė Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Buvo vienas iš dviejų pirmųjų absolventų-architektų, rengusių diplominį projektą urbanistine tema „Vilniaus pramonės rajonasVilkpėdėja“. 1944-1950 m. – Kauno universiteto dėstytojas. 1951-1971 m. Kauno politechnikos institute. 1968 m. – docentas. Nuo 1978 m. – Architektūros fakulteto prodekanas. 1960-1966 m. – Architektų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas. 1968 m. suteiktas docento mokslinispedagoginis laipsnis. Pagrindiniai darbai: Klaipėdos (1945-1946), Vilkaviškio (1947), Molėtų (1947), Marijampolės (19480 ir kitų Lietuvos miestų bendrieji planai (genplanai). Pagal M. Kleino projektus rekonstruota Rotušės aikštė Kaune (1960, kartu su B. Janavičiumi0. Su kolegomis sudarė LTSR rajoninio planavimo schemą (1967, LTSR valstybinė premija).

 

Kriščiūnas Juozas

KRIŠČIŪNAS JUOZAS (1896 Gaisrių k., Kazlų Rūdos sav. - ?), karininkas, A. Smetonos adjutantas.

Kudirka Feliksas

KUDIRKA FELIKSAS (1870 07 27 Nemirų k., Kazlų Rūdos sav. – 1932 03 24 Čikagoje, JAV, palaidotas Čikagos lietuvių Šv. Kazimiero kapinėse), kunigas, marijonų provincijos JAV įkūrėjas, katalikiškų organizacijų steigėjas.

                      Mokėsi Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje. Baigė Seinų kunigų seminariją. 1894 m. buvo įšventintas į kunigus. Lietuvoje dirbo aštuoniolikoje parapijų. 1911 m. išvyko į Šveicariją, kur įstojo į marijonų vienuolių ordiną. Po dviejų metų persikėlė į JAV. 1913-1918 M. – Čikagos lietuvių Šv. Mykolo bažnyčios rūsyje įsteigta spaustuvė, kuri spausdino religinį žurnalą „Tikyba ir dora“. Kartu su kunigu J. Kolesinskiu laikomas marijonų vienuolių ordino veiklos JAV pradininkais. Dalyvavo steigiant įvairias katalikiškas organizacijas Amerikoje.

Kudžma Vytautas

KUDŽMA VYTAUTAS (g. 1946 07 05 Nendrinių k., Kazlų Rūdos sav. ), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordino kavalierius, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto artistas, Vilniaus baleto mokyklos dėstytojas.

                      1952-1959 mokėsi Nendrinių (Kazlų Rūdos sav.) prad. m-kloje ir Čystos Būdos 8 –metėje m-kloje, 1959-1965 – Maskvos (Rusija) akademinėje choreografijos m-kloje prie Maskvos didžiojo teatro.

                      Nuo 1965 – LOBT (LNOBT) baleto artistas, nuo 1994 – Vilniaus baleto m-klos dėstytojas.

Naujas meniu

KARČIAUSKIENĖ-MARTINAITYTĖ MAGDALENA (1919 10 12, Senos Rūdos k., Marijampolės sav.), habil. dr., prof. (socialiniai m., edukologija), švietimo darbuotoja, mokslininkė, pedagogė, VPU garbės profesorė.

                      1929-1932 m . mokėsi Kazlų Rūdos prad. mokykloje, 1932-1934 m. – Veiverių (Prienų r.) Tomo Žilinsko vid. m-kloje, 1934-1938 – Marijampolės Rygiškių Jono mergaičių gimnazijoje, 1938-1940 – Marijampolės mokytojų seminarijoje, 1946-1950 studijavo VPI, 1981 baigė VPI doktorantūrą.

                      1940-1941 Jankų (Šakių r.) prad. m-klos mokytoja, 1941-1946  - Armališkių (Kazlų Rūdos sav.) prad. m-klos mokytoja, 1946-1948 – Vilniaus 10 –ųjų vaikų namų auklėtoja ir mokymo dalies ved., 1948-1950 – VPI labor., 1950-1952 – asist., 1952-1963 – vyr. dėst., 1963-1988 – VU doc., 1988-1993 – profesorė, 1993-1994 – VPU profesorė.

Labanauskienė Lidija

LABANAUSKIENĖ LIDIJA (1944 Kazlų Rūdoje – 2007), pedagogė.

                      Mokėsi Marijampolės pedagoginėje mokykloje, įgijo pradinių klasių mokytojos kvalifikaciją. Studijavo Vilniaus pedagoginiame institute. Nuo 1968 m. dirbo Marijampolės pedagoginėje mokykloje. Vadovavo merginų vokaliniam ansambliui, dirbo chormeistere, beveik 15 metų  vadovavo muzikų dalykinei komisijai, buvo Muzikos katedros vedėja. Rašė analitinius darbus muzikos mokymo klausimais, kūrė muzikos mokymo programas. Knygos „Elementari muzikos teorija ir solfedis“ (kartu su J. Marcinkevičiūte, 1987) bendraautorė. Suteikta vyresniosios dėstytojos kvalifikacinė kategorija.

Laucevičius Liubomiras

LAUCEVIČIUS LIUBOMIRAS (1905 01 12 Švobiškio k., Pasvalio r. – 1993 06 25 Vilniuje), gydytojas terapeutas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, profesorius.

                      1933 m. baigė Vienos universitetą. 1933-1940 m. dirbo Kazlų Rūdoje bendrosios praktikos gydytoju. Čia pasistatė namą (dabar muzikos mokykla), kuriame ir priiminėjo ligonius. Dalyvavo visuomeninėje veikloje – buvo Šaulių sąjungos rėmėjas, tautininkų sąjungos narys. Jo iniciatyva Kazlų Rūdoje pastatytas Šaulių pastatas, Ąžuolų Būdoje – pirmoji Lietuvoje Šaulių bažnyčia.

                      Nuo 1940 m. dirbo Kauno ligonių kasų vyresniuoju gydytoju, tais pačiais metais atleistas kaip politiškai nepatikimas. Buvo suimtas NKVD. 1941-1945 m. kalėjo Pečioros lageryje. 1945-1987 m.  – Vilniaus universiteto dėstytojas, 1951-1984 m. – Hospitalinės terapijos, 1984-1987 m. – Terapijos katedros vedėjas, nuo 1963 m. – medicinos mokslų daktaras, 1965 m. – profesorius. 1950 m. apgynė medicinos mokslų kandidato disertaciją, skirtą miopatozėms ir jų gydymui chloretilio blokada, 1962 m. apgynė medicinos mokslų daktaro disertaciją, skirtą chlorotilio blokados taikymui vidaus ligų klinikoje. 1964-1971 m. – Eksperimentinės ir klinikinės medicinos instituto direktorius. Apdovanotas LTSR valstybine premija (1969).

Listopadskis Juozas

LISTOPADSKIS JUOZAS (1899 03 27 Griešių k., Kazlų Rūdos sav. – 1971 06 09 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse), Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas, TSRS kariuomenės pulkininkas, pedagogas.

                      Mokėsi Marijampolės gimnazijoje. 1921 m. baigė Karo mokyklą, 1925 m. – fizinio lavinimo kursus prie Aukštųjų karininkų kursų, 1934 m. – šių kursų Generalinio štabo skyrių, suteiktos Generalinio štabo karininko teisės. 1934-1939 m. – III pėstininkų divizijos štabo skyriaus viršininkas. 1939 m. – pulkininkas leitenantas. 1939-1940 m. – Šeštojo pėstininkų pulko Karo mokyklos bataliono vadas. 1940 m. paskirtas Penktojo pėstininkų pulko, išformuojant Lietuvos kariuomenę – TSRS kariuomenės 29-ojo teritorinio šaulių korpuso pulko vadu. 1941 m. komandiruotas į M.Frundzės karo akademiją Maskvoje. Prasidėjus TSRS-Vokietijos karui iki 1944 m. dėstė Taškente karo akademijoje. 1944 m. – 50 –osios lietuvių atsargos divizijos štabo viršininkas, nuo 1945 m. – 16 –osios lietuvių pėstininkų divijos vado pavaduotojas. 1945 m. Kauno universiteto Karinės katedros viršininkas, nuo 1946 m. – dėstytojas, 1951-1956 m. – Lietuvos žemės ūkio akademijos dėstytojas. Apdovanotas Vytauto Didžiojo 5 laipsnio ordinu (1930), LDK Gedimino 4 laipsnio ordinu (1938). Knygos „Laisvės ir vergijos matai“ (1993) autorius.

Lukoševičiūtė - Skučienė Irena

LUKOŠEVIČIŪTĖ-SKUČIENĖ IRENA (g.192 05 25, Šakiuose), nusipelniusi Lietuvos gydytoja, tautodailininkė, prozininkė, Kauno radiologų asociacijos, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė.

                      1938-1940 m. mokėsi Alksnakiemio (Prienų r.) prad. m-kloje, 1940-1941 m. – Veršių prad. m-kloje, 1945-1948 – Kudirkos Naumiesčio (Šakių r.) progimnazijoje. 1948-1951 – Šakių vid. m-kloje, 1951-1957 studijavo KMI, vėliau tobulinosi terapijos ir rentgenologijos radiologijos srityse. 1957-1999 – Kazlų Rūdos ligoninės poliklinikos ir stacionaro Terapinio sk. ved., Rentgeno kab. Ved., radiologė.

                      Meno sritis – tekstilė, gobelenai. Dalyvauja tautodailės parodose nuo (1973). Rengiamos autorinės gobelenų parodos visoje Lietuvoje. Nuolatinė paroda eksponuojama Kazlų Rūdos verslo inkubatoriuje. Dalyvavo įv. Medikų d-jų posėdžiuose, suvažiavimuose. Suteiktas nusipelniusios Lietuvos gydytojos vardas, apdovanota nusipelniusio Lietuvos gydytojo garbės ženklu, medaliu (2007). Apdovanota įvairiais padėkos raštais: LR Seimo, apskr., sav. Suteiktos I gyd. Terapeutės (1970), II gyd. Rengenologės (1987) kvalifikacinės kategorijos.

Martišius Feliksas

MARTIŠIUS FELIKSAS (Peliksas) (1879 02 02 Banaičių k., Šakių r. – 1955 12 30 Simne, Alytaus r., palaidotas Prienų kapinėse), kunigas, kultūros ir švietimo veikėjas, sodininkystės pradininkas Lietuvoje.

                      Mokėsi pas daraktorius Sintautuose, Skardupiuose, Sintautų, Griškabūdžio mokyklose. Vėliau mokėsi Palangos, Mintaujos progimnazijose. Nuo 1898 m. studijavo Seinų kunigų seminarijoje. 1903-1909 m. dirbo Sudargo parapijoje, tapo knygnešių rėmėju. 1909-1918 m. vikaravo Višakio Rūdoje (Kazlų Rūdos sav.). Dėjo daug pastangų, kad sumažėtų parapijiečių neraštingumas. Pats iš lenkų kalbos vertė religines knygeles: „Išpažintis“, „Yra Dievas“, „Šventųjų gyvenimas“. Buvo periodinės spaudos bendradarbis. Višakio Rūdoje įsteigė Marijampolės „Žiburio“ švietimo draugijos skyrių, prieglaudą seneliams, pastatė parapijos salę. Jo iniciatyva Višakio Rūdoje įsteigtas „Žiburio“ knygynėlis ir „Blaivybės“ skyrius. Višakio Rūdoje įkūrė bažnytinį chorą, prie klebonijos pastatė vikariatą.

                      1915 m. parapijoje įvedė beveik visuotiną mokymą: įsteigė 15 pradinių lietuviškų mokyklėlių. 1918 m. „Žiburio“ draugija pakvietė steigti aukštesniąją mokyklą Prienuose. 1924 m. buvo pastatyta dviejų aukštų medinė Prienų „Žiburio“ gimnazija, iki 1944 m. – jos direktorius dėstė tikybą, vadovavo gimnazijos chorui, mokė sodininkystės. Vasaros atostogų metu organizuodavo sodininkystės, bitininkystės, daržininkystės kursus Lietuvos mokytojams. Už nuopelnus Lietuvos švietimui pakeltas kanauninku ir apdovanotas LDK Gedimino 3 laipsnio ordinu (1928).

Masaitienė Veronika

MASAITIENĖ VERONIKA (1928 Jiesavos k. – 1986), pedagogė, poetė.

                      1949 m. baigė Marijampolės pedagoginę mokyklą. Nuo 1950 m. – Karčrūdės pradinės mokyklos mokytoja. Buvo rajono laikraščio neetatinė korespondentė. Eilėraščių spausdinti periodikoje, rinktinėse „Pabūk džiaugsmu“(1987), „Nupinsiu Lietuvai vainiką“ (2008), almanachuose „Lygumų šaltinis“ (2000), Sūduva (2001).

Mašanauskienė - Greblikaitė Vida Ona

MAŠANAUSKIENĖ-GREBLIKAITĖ VIDA ONA (1936 06 09, Kaunas – 2013 02 21, Kazlų Rūda), artistė, dainininkė, renginių vedėja, Kazlų Rūdos saviveiklinio teatro „Kazlų vaidilos“ viena iš įkūrėjų.

                      1943-1945 mokėsi Želsvelės (Marijampolės r. ) pradinėje m-kloje, 1945-1947 – Armališkių (Marijampolės r.) prad. m-kloje, 1947-1954 – Kazlų Rūdos vid. m-kloje, 1954-1956 – Kauno medicinos m-kloje (farmacininkės spec.). 1956-1971 – Kazlų Rūdos vaistinės asist., 1971-1974 – receptarė, 1974-1996 – vaistinės punkto vedėja.

Mieldažys Antanas

MIELDAŽYS ANTANAS (1907 04 07 – 1990 07 21, palaidotas Kalvarijos bažnyčios šventoriuje), kunigas, aktyvus pasipriešinimo kovų dalyvis.

                      1939-1945 m. kunigavo Plutiškių kaime.

Mockaitis Antanas

MOCKAITIS ANTANAS (1844 01 11 Ąžuolų Būdos k., Kazlų Rūdos sav. – 1933 05 11 Šikutiškės k., palaidotas Višakio Rūdos k. kapinėse), knygnešys.

                      Gyveno Meškučių kaime. Dirbo samdiniu pas ūkininkus, elgetavo, vėliau pradėjo prekiauti devocionalijomis – tapo paupariu. Skaityti ir rašyti išmoko savarankiškai. 8 metus tarnavo caro kariuomenėje (Sevastopolyje ir Kaukaze). Grįžęs iš kariuomenės pradėjo platinti lietuvių spaudą. Parsigabendavo knygų iš Tilžės. Maldaknyges, elementorius, kalndorius ir kitus spaudinius prisidengdamas elgetavimu, platino apie 20 metų. Keletą kartų buvo areštuotas, kalėjo. Knygas platino ir po spaudos draudimo panaikinimo – elgetaudamas nešiodavo po kaimus. 1929 m. paskirta 40 Lt. Valstybinė knygnešio pensija. Nuo 1928 m. gyveno Bagotosios kaime (Kazlų Rūdos sav.).

Mockaitis Antanas (slapyvardis Senis Ubagas)

MOCKAITIS ANTANAS (slapyvardis Senis Ubagas) (1845 Jankų k., Kazlų Rūdos sav. – 1928), lietuvybės žadintojas, knygnešys.

Neimontas Juozas

 

NEIMONTAS JUOZAS (1875 07 20 Plutiškių k., Kazlų Rūdos sav. – 1963 08 05 Luokėje, Telšių r.), vargonininkas, chorvedys, pedagogas ir kompozitorius.

                      Vargonais groti mokėsi pas Plutiškių ir Kalvarijos vargonininkus. 1896-1899 m. vargoninkavo ir vadovavo chorui Ūdrijoje. Platino lietuvišką spaudą, rinko ir periodikoje skelbė lietuvių liaudies dainas. 1899-1903 m. Varšuvos muzikos institute studijavo vargonavimą, 1903-1907 m. – muzikinį darbą dirbo JAV. Grįžęs iš JAV vėl apsigyveno Ūdrijoje, kur sukūrė 40 dalyvių mišrųjį chorą, rengė vakarus-koncertus, populiarino lietuvių dainas. 1913-1914 m. vadovavo Suvalkų „Vienybės“ draugijos chorui. 1914 m. pasitraukė į Rusiją, Oriole subūrė lietuvių karo pabėgėlių mišrųjį chorą. Grįžęs į Lietuvą, 1918-1922 m. dirbo vargoninku ir mokytoju Alytuje, 1922-1957 m. – Veisiejuose. 1925 m. buvo Pavasarininkų dainų šventės jungtiniochoro Alytuje dirigentas. 1958-1961 m. gyveno Palemone, 1961-1963 m. – Luokėje. 1937 m. paskirta valstybinė pensija. ApdovanotasLDK Gedimino V laipsnio ordinu (1938). Rinko ir harmonizavo lietuvių liaudies dainas, platino draudžiamą lietuvišką spaudą, kėlė savo krašto žmonių muzikinę kultūrą.

Paltanavičius Antanas

PALTANAVIČIUS ANTANAS (1887 Judrarūdės k., Kazlų Rūdos sav. – 1956 Vilkijoje, Kauno r., palaidotas Vilkijos senosiose kapinėse) mokytojas.

                      1908 m. baigė Veiverių mokytojų seminariją. 1922 m. buvo paskirtas į Vilkijos progimnaziją ir čia dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1923-1925 m. – „Saulės“ mokytojų dvimečių kursų Vilkijoje vadovas. 1925 m. – Šiluvos vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojas, 1928 m. – Raseinių 2 –osios lietuvių pradinės mokyklos vedėjas. 1931 m. Kelmės vidurinės mokyklos direktorius. 1938 m. grįžo į Vilkiją, dirbo lietuvių kalbos mokytoju. 1944 m. – Vikijos gimnazijos direktorius.

                      Mokykloje veikė vyresnių klasių pogrindinė organizacija, kuriai priklausė ir direktorius A. Paltanavičius. 1948-1955 m. už antisovietinę veiklą kalėjo Siblage (Kemerovo apskrityje), Komijos lageryje. 1955 m. paleistas iš kalėjimo.

Paltanavičius Juozapas Zigmantas

PALTANAVIČIUS JUOZAPAS ZIGMANTAS (1928 08 11 Kazlų Rūdoje – 1995 05 03), nusipelnęs miškininkas, Kazlų Rūdos garbės pilietis.

                      1954 m. baigė LŽŪA Miškų fakultetą. 1954-1962 m. – Kazlų Rūdos miškų ūkio inžinierius, 1962-1972 m. – miško pramonės ūkio direktorius. 1972-1991 m. – Kazlų Rūdos bandomojo miškų ūkio gamybinio susivienijimo generalinis direktorius, nuo  1991 m. – miškų urėdas. Jo vadovavimo metais pastatyta ištisa miškininkų gyvenvietė, įrengtas miško muziejus. Suteiktas nusipelniusio miškininko garbės vardas (1978), Kazlų Rūdos savivaldybės garbės piliečio vardas (2004).

Palukaitis Vincas

PALUKAITIS VINCAS (1855 Skindeliškės k., Kazlų Rūdos sav. – 1932), pedagogas, švietėjas, publicistas, poetas.

                      1877 m. baigėVeiverių mokytojų seminariją. Dirbo Kapčiamiesčio pradžios mokykloje. Buvo vienas aktyvesnių tautinio atgimimo veikėjų: dalyvavo varpininkų suvažiavimuose, renkamas į valdomąsias institucijas. 1899 m. rusų žandarai suėmė, kurį laiką kalino, vėliau atleido iš mokytojo pareigų. Aktyviai dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos veikloje

Paukštys Bronislovas

PAUKŠTYS BRONISLOVAS (1897 02 15 Kurynės k., Kazlų Rūdos sav. – 1966 12 17, palaidotas Sutkų kapinėse), kunigas, mokytojas, visuomenin inkas.

                      Vaikystė ir jaunystė prabėgo Lūšnos kaime. Iki 1925 m. mokytojavo Lukšių valsčiuje. 1936-1935 m. mokėsi tarptautiniame saleziečių teologijos institute Crocceta Torine. 1935 m. įšventintas į kunigus.1935-1937 m. redagavo Turine leidžiamas seleziečių žinias. 1937 m. grįžo į Lietuvą. Buvo paskirtas pirmosios seleziečių įstaigos Vytėnuose administratoriumi. 1942 m. – Kauno Švč. Trejybės parapijos klebonas.

                      Karo metu išgelbėjo du šimtus žydų. Už tai jam suteiktas Pasaulio teisuolio vardas. 1944 m. ištremtas į Sibirą.

Paukštys Jonas

PAUKŠTYS JONAS (1899 03 20 Lūšnos k., Kazlų Rūdos sav. – 1965 05 15 Ratnyčioje, Druskininkų sav.), Romos katalikų vienuolis, jėzuitas, pedagogas.

                      Mokėsi pradinėje mokykloje Lekėčiuose, Kauno progimnazijoje, Marijampolės gimnazijoje ir Seinų kunigų seminarijoje. 1926 m. įstojo į Jėzuitų ordiną, studijas tęsė Olandijoje ir Prancūzijoje. Sugrįžus į Lietuvą, buvo paskirtas Kauno jėzuitų gimnazijos direktoriumi ir Kauno Jėzuitų bažnyčios pamokslininku. 1930 m. įšventintas į kunigus. 1931-1935 m. – leidinių „Misijos“ , „Žvaigždė“, „Žvaigždutė“ redaktorius. Bendradarbiavo žurnaluose „Rytas“, „Tiesos kelias“. 1939 m. – Šiaulių Jėzuitų gimnazijos direktorius. 1942 m. persikėlė į Vilnių, tarnavo Šv. Kazimiero bažnyčioje klebonu bei Vytauto Didžiojo gimnazijoje kapelionu. Nuo 1946 m. – Kauno kunigų seminarijos dėstytojas, profesorius. 1948-1950 m. dirbo pastoralinį darbą Dubičių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje (Varėnos r.).

                      1950 m. suimtas ir nuteistas dešimčiai metų lageryje. Po tremties, 1955 m. liko Sibire, dirbo sielovados darbą tarp ten gyvenančių tremtinių. Grįžęs į Lietuvą, 1958 m. paskirtas Kaltinėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios (Šilalės r.) klebonu, vėliau perkeltas į Ratnyčios Šv. apaštaloBaltramiejaus bažnyčią (Varėnos r.).

Plioraitis Ignas

PLIORAITIS IGNAS (g. 1932 12 06 Judrarūdės k., Kazlų Rūdos sav.), kunigas, kraštotyrininkas, visuomenininkas, rašytojas, Kazlų Rūdos savivaldybės Garbės pilietis.

                      Mokėsi Bagotosios (Kazlų Rūdos sav.) prad. m-kloje, 1952, baigė Kazlų Rūdos vid. m-klą. 1953-1957 m. mokosi Kauno kunigų seminarijoje. 1960 įšventintas į kunigus. Kunigauja Šv.Antano bažnyčioje, vikarauja Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčioje. 1963 dirba Petrašiūnų bažnyčioje, 1966 – Alytaus Šv. Angelų Sargų bažnyčioje vikaru.1966-1990 keliamas į Kapčiamiesčio Dievo Apvaizdos parapiją, kur dirba 22 metus. 1990 – skiriamas Pakuonio parapijos klebonu. 1996 – Ąžuolų Būdos klebonas, Kazlų Rūdos altarista, Vilkaviškio vyskupijos M. Valančiaus blaivybės sąjūdžio kapelionas. 2002 m. sulaukęs 70 –ies, kun.lieka klebono pagalbininku Kazlų Rūdos Švč. Jėzaus Širdies parapijoje. 2010 09 07 d. suteikiamas Kazlų Rūdos savivaldybės Garbės piliečio vardas.                      

Povilaitis Pranas

POVILAITIS PRANAS (1900 07 03 Šunkarių k., Šakių r. – 1958 06 19 Druskininkuose, palaidotas Kauno kapinėse) vertėjas, eruditas.

                      1921-1924 m. ir 1932-1936 m., dėl ligos su pertraukomis, studijavo Kauno universitete teisę. Gydėsi Šveicarijos, Italijos, Vokietijos, Prancūzijos kurortuose ir kaupė kalbines žinias. Pirmojo pasaulinio karo metais Voroneže buvo J. Jablonskio mokinys ir su savo pirmaisiais vertimais dalyvavo J. Jablonskio sudarytame vertimų rinkinyje. Grįžęs iš gydymosi, įsigijo namą Jūrėjės kaime, 1936-1958 m. ir čia atsidėjo vertėjo darbui. Buvo vienas pagrindinių Grožinės literatūros leidyklos vertėjų. Išvertė apie 40 knygų (L. Tolstojaus „Aną Kareniną“, F. Dostojevskio „Idiotą“, M. Šolochovo „Tykųjį Doną“, M. Gorkio „Klimo Samgino gyvenimą“, A. Gerceno, A. Dode ir kitas).

Puodžiukynas Antanas

PUODŽIUKYNAS ANTANAS (1898 02 05 Gulioniškės k., Kazlų Rūdos sav. – 1986 10 10 Kaune), fizikas, nusipelnęs mokslo ir technikos veikėjas, profesorius.

                      1918 m. mokėsi Kauno „Saulės“ gimnazijoje. 1920-1922 m. įstojo į Lietuvos Humanitarinį fakultetą. 1922 m. studijavo Miunsterio (Vokietija) universitete fiziką ir matematiką, nuo 1923 m. – Vienos universitete. 1927 m. apsigynė daktaro laipsnį ir grįžo į Lietuvą. 1928 m. Lietuvos universiteto Matematikos ir gamtos fakulteto dėstytojas. 1936 m. apgynė habilitacinį darbą. Nuo 1937 m. – VDU privatdocentas, nuo 1940 m. – docentas. 1940-1945 m. dirbo Vilniaus universitete. 1942 m. – profesorius. 1945-1950 m. Kauno universiteto dėstytojas. Nuo 1951 m. dirbo Kauno medicinos institute. Čia įkūrė fizikos katedrą, kuriai vadovavo iki 1965 m. Vėliau buvo KPI fizikos katedros profesorius-konsultantas. 1958 m. suteiktas profesoriaus vardas, Lietuvos nusipelniusio mokslo ir technikos veikėjo vardas (1968). Rašė straipsnius į mokslinius žurnalus.

Raudonaitis Juozas

RAUDONAITIS JUOZAS (g. Pajavonio k., Vilkaviškio r.), visuomenės veikėjas, Kazlų Rūdos karo veteranų tarybos pirmininkas.

                      1944-1950 m. tarnavo TA, 1956-1958 – Kazlų Rūdos VK pirm., vietinio ūkio valdybos virš., valdybos pirmininkas, 1926 – Kazlų Rūdos namų valdybos valdytojas.

                      Jam vadovaujant Kazlų Rūdos VK buvo pradėta akmenimis grįsti gatvės, klojami šaligatviai, įdiegtas kasmetinis medžių ir krūmų sodinimas. Inicijavo vid. mokyklos pirmųjų mūrinių namų statybą, įrengė lauko estradą, vaikų žaidimų aikštyną, skyrė 6 h.žemės medžio apdirbimo kombinato statybai (1957). Varšuvos išvadavimo, Poznanės citadelės šturmo , Oderio forsavimo ir mūšių dėl Berlyno dalyvis.

Samuitis Algirdas Antanas

SAMUITIS ALGIRDAS ANTANAS (1937 09 16 Kazlų Rūdoje – 2006 Klaipėdoje, palaidotas Gargždų kapinėse), mokslininkas.

                      1945-1949 m. mokėsi Dvariūkų (Pakruojo r.) pradinėje mokykloje, 1949-1952 m. – Linkuvos (Pakruojo  r.) vidurinėje mokykloje, 1952 m. – Šiaulių 1 –ojoje 7 – metėje m-kloje, 1956-1960 m. Klaipėdos jūreivystės mokykloje, 1960-1966 m. studijavo KPI Klaipėdos vakariniame fakultete. 1960 m. – jūreivis, 1960-1964 m. – Klaipėdos jūrų žvejybos uosto laivavedys, 1964-1968 m. Vilniaus 9 –osios paleidimo ir derinimo valdybos vyresnysis inžinierius, 1968-1977- KPI Klaipėdos vakarinio fakulteto asistentas, 1977-1982 m. – vyresnysis dėstytojas, 1982-1986 m. docentas, nuo 1986 m. Elektrotechninių disciplinųkatedros docentas. Uralo S. Kirovo politechnikos institute apgynė technikos moklų daktaro disertaciją (Rusija, 1980).Paskelbė per 20 mokslinių straipsnių. Nuo 1969 m. dirbo ūkiskaitinės ir biudžetinės srities mokslinį darbą. Dalyvavo ruošiant 21 mokslinę darbo ataskaitą.

Serbenta Andrius

SERBENTA ANDRIUS (1875 11 10 Rėkaviškio k., Kazlų Rūdos sav. – 1958 10 11 Marijampolėje), pedagogas, knygnešys.

                      1893 m. baigė Veiverių mokytojų seminariją, mokytojavo pradinėse mokyklose. Spaudą parsigabendavo iš Mažosios Lietuvos ir ją platindavo. 1898-1902 m. – LSDP narys. Už dalyvavimą 1905 m. revoliucijoje sudaryta byla.1907 m. emigravo į JAV, dalyvavo JAV lietuvių kultūrinėje veikloje. 1918 m. grįžo į Lietuvą, buvo nuteistas, iki 1916 m. kalėjo Rusijoje. 1918 m. grįžo į Lietuvą, mokytojavo.

Spurgaitė Elena

SPURGAITĖ ELENA (1924 08 18 Šunkarių k., -1971 04 02, palaidota Kauno Petrašiūnų kapinėse), knygų vaikams autorė, literatė, gydytoja-stomatologė.

                      1941 m. baigė Marijampolės gimnaziją, 1959 m. – Kauno medicinos institutą. 1960-1971 m. dirbo gydytoja stomatologe Kazlų Rūdos vidurinėje mokykloje, gyveno Jūrės miestelyje. Išleido keletą prozos knygų vaikams: „Kiaunės dvaro nebėra“(1958), „Žaliapūkė“(1959), „Ligonėliai“(1959), „Jūreivis Baltrukas“(1971). Dėdė, vertėjas P. Povilaitis, 1954 m. pasikvietė kartu gyventi ir jam padėti. Ji perrašinėjo rankraščius, palaikė kontaktus su leidykla ir redakcijomis, tvarkė jo didelę biblioteką. Didžiulė E. Spurgaitės aistra gėlininkystė. Prie namų Jūrėje vešėjo jos rūpesčiu išpuoštas sodas. Nedidelis parkelis prie Jūrės geležinkelio stoties taip pat įveistas jos rūpesčiu.

Stačiokas Romas

STAČIOKAS ROMAS (1941 07 25 Vitebske, Baltarusijoje – 2005 04 17), mokslininkas, Lietuvos buhalterinės apskaitos švietėjų ir tyrėjų asociacijos viceprizidentas.

                      1947-1958 m. mokėsi Kazlų Rūdos vidurinėje mokykloje, 1959-1968 m. studijavo KPI, 1968-1971 m. – VU Kauno vakariniame fakultate, 1974-1978 m. VU aspirantūroje. 1958-1959 m. dirbo Kazlų Rūdos kultūros namuose, 1962-1965 m. tarnavo TA, 1965-1967 m. – Kauno radijos  gamyklos inžinierius, 1967-1969 m. – Protezinio ortopedinio kombinato vyriausiasis inžinierius, 1969-1974 m. – Kauno miesto komiteto Pramonės transporto skyriaus instruktorius, 1974-1985 m. Kauno miesto Panemunės liaudies kontrolės komiteto pirmininkas, 1985- 1987 m. – Mechanizacijos komiteto Planavimo ekonomikos skyriaus viršininkas, 1987-2005 m. –VU KHF vyriausiasis dėstytojas, docentas, Verslo ekonomikos ir vadybos katedros vedėjas, 1998- 2005 m. KTU Finansų ir apskaitos katedros docentas, 2001-2005 m. – Apskaitos katedros vedėjas. Publikavo mokslines monografijas, kelių knygų, daugiau kaip 100 straipsnių savivaldos ir verslininkystės, mokesčių temomis autorius, monografijos „Lietuvos savivaldybių raida ir veiklos finansavimas“ bendraautorius (2002). Septyni moksliniai straipsniai išspausdinti leidiniuose, įrašytuose į Mokslo ir studijų departamento patvirtintą sąrašą. Skaitė pranešimus respublikinėse ir tarptautinėse konferencijose. Suteiktas profesoriaus vardas (2002).

Stanaitis Algirdas

STANAITIS ALGIRDAS (g. 1934 02 15, Ąžuolų Būdos k., Kazlų Rūdos sav.), dr. (fiziniai m., geografija), VPU Regioninės geografijos katedros profesorius, senato narys, „Gamtos bičiulių asociacijos“ prezidentas.

                      1953 m. baigė Kazlų Rūdos vid. m-klą, 1953-1958 studijavo VU.

1956-1958 – Lietuvos MA Geologijos ir geografijos i-to labor., 1958-1962 – jaun. mokslo darb., 1962-1965 – VPI (VPU) vyr. dėst., 1965-1987 – Gamtos ir geografijos fak.dekanas, 1972-1982 ir 1987-1992 – Geografijos katedros ved., nuo 1992 – profesorius.

Mokslinių interesų sritys:  fiziniai ir socialiniai mokslai, fizinė geografija, socialinė demografija, gamtosauga. Apgynė dr. disert. „Pietryčių Lietuvos ežerų raida terasų tyrimo duomenimis“(1963). Suteikti doc. (1965), prof. (1989), LTSR nusipelniusio dėstytojo (1987) vardai. Daugiau kaip 400 publikacijų (iš jų – 20 atskirų leidinių) fizinės geografijos, ežerotyros,paleogeografijos, gyventojų geografijos, demografijos, mokyklinės geografijos temomis aut. Daug keliavo po Lietuvą ir užsienio šalis. Daugelį metų organizuoja pažintines keliones po Seinų-Punsko kraštą, po jotvingių žemę.

Stanaitis Otonas

STANAITIS OTONAS (1905 05 28 Gaisrių k., Kazlų Rūdos sav. – 1997 Racine), mokslininkas.

                      1925 m. baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją, 1932 m. – Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Studijavo Vokietijos Viurzburgo universitete, apgynė matematikos mokslų daktaro disertaciją. Nuo 1932 m. dirbo Kauno Vytauto Didžiojo universitete, nuo 1940 m. – Vilniaus universiteto docentas. Mokslinius darbus skelbė „Matematikos-gamtos fakulteto darbuose“, „Židinyje“. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, mokytojavo Hanau miesto lietuvių gimnazijoje. 1949 m. persikėlė į JAV. Dirbo Nortfieldo koledže. Bendradarbiavo mokslinėje spaudoje. 1954 m. – profesorius.

Šilingas Antanas

ŠILINGAS ANTANAS (1900 Vinkšnupių k.,Kazlų Rūdos sav. – 1968), kunigas, religinių knygų autorius.

Šmulkštys Juozas

ŠMULKŠTYS JUOZAS (1866 03 14 – 1931 06 21 Bartninkų k., Vilkaviškio r., palaidotas Bartninkų senosios bažnyčios šventoriuje), kunigas, knygnešys.

                      Studijavo Seinų kunigų seminarijoje. 1889 m. įšventintas į kunigus. Dirbo Kalvarijos kalėjime kapelionu, vėliau – Pakuonio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios vikaras. Platino draudžiamą spaudą, pamokslus skelbė lietuviškai. 1899 m. ištremtas į Odesą. Po tremties vikaravo Lomžos gubernijoje, Zambrave. Nuo 1907 m.  – Plutiškių Šv. Juozapo bažnyčios klebonas, nuo 1915 m. iki mirties – Bartninkų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas.

Štrimavičius Juozapas

ŠTRIMAVIČIUS (kai kuriuose šaltiniuose  - Strimavičius) JUOZAPAS (1826 02 26 – 1918 Višakio Rūdos k., Kazlų Rūdos sav., palaidotas Višakio Rūdos kapinėse) kunigas, visuomenininkas.

1867-1918 m. kunigavo Višakio Rūdoje. Gavęs rusų valdžios leidimą tvarkyti senąją bažnyčią, 1883 m. pastatė naują, kurią 1887 m. konsekravo vyskupas J. Oleka. Šv. vysk. Stanislovo bažnyčios šventoriuje pastatytas paminklas.

Tilickis Benediktas

TILICKIS BENEDIKTAS (1945 07 06 Kazlų k., Kazlų Rūdos sav. – 2007 01 11,  palaidotas Tabariškių kapinėse), mokslininkas.

                      1966 m. baigė Sasnavos (Marijampolės r.) vidurinę mokyklą, 1966-1971 m. studijavo LŽŪA Hidromelioracijos ir žemėtvarkos fakultete, 1973-1976 m. – LŽŪA  aspirantūroje.1971-1973 m., 1976-1981 m. – LŽŪA Hidromelioracijos fakulteto asistentas, 1981-1985 m. – LEI Hidrologijos laboratorijos jaunesnysis mokslo darbuotojas, nuo 1985 m. – vyriausiasis mokslo darbuotojas, 1994-2007 m. – dirbo Klaipėdos universitete profesoriumi, katedros vedėju, dekanu, prorektoriumi. Išleista mokslinių monografijų. Buvo KU senato mokslo ir meno komisijos pirmininkas, Gamtos mokslų fakulteto studijų programų komiteto pirmininkas, šio fakulteto Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimo instituto Mokslinės tarybos pirmininkas, leidinių recenzentas.

Ulevičius Leonas Kazimieras

ULEVIČIUS LEONAS KAZIMIERAS (1935 09 21 Kazlų Rūdoje – 2000 10 07, palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse), muzikos pedagogas, dirigentas.

                      1944-1955 m. mokėsi Kazlų Rūdos vid. m-kloje, 1962-1967 m. – J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje, 1981-1986 m. studijavo LVK. 1960-1962 m. – Kauno valstybinio muzikinio teatro choro artistas, 1960-1963 m. Kauno dailės ir Baldų kombinatų choro vadovas, 1965-1970 m. – Kauno 7 –osios vidurinės mokyklos mokytojas, akordeonistų orkestro vadovas, 1962-1972 m. – Kauno kultūros namų direktorius, Rokų vid. m-klos mokytojas, choro vadovas, 1971-1994 m. – Kauno 32 –osios vid. m-klos muzikos mokytojas, ansamblio“Tututis“ vadovas, nuo 1995 m. – Kauno V.Kuprevičiaus vid. m-klos muzikos mokytojas ekspertas, metodinių užsiėmimų lektorius, konferencijų, seminarų dalyvis, pranešėjas. Daugelio publikacijų Kauno ir respublikiniuose laikraščiuose autorius, vadovėlių muzikos m-kloms recenzentas. LR Prezidento dekretu „Už nuopelnus Lietuvai“ apdovanotas LDK Gedimino ordino 1-ojo laipsnio medaliu (1997). Pasaulio lietuvių dainų šventės vyriausiasis dirigentas (1994). Muzikos mokytojų kvalifikacinės komisijos įgaliotinis Lietuvos rajonuose ir miestuose, seminarų organizatorius, darbo patirtimi dalinosi užsienyje. 1996-1998 m. pastatė operą „Žiogas ir skruzdė“. Choro dirigavimo meistriškumo kursų dalyvis (Vilnius, 1997). Paskirta II laipsnio LR valstybinė (personalinė) pensija (1998).

Ulevičius Leonardas

ULEVIČIUS LEONARDAS (g. 1943 03 21, Bundziškių k., Kazlų Rūdos sav.),  Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro tūbos solistas, koncertmeisteris, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas, tarptautinių žurnalų „Tuba Journal“ ir „Brass Bulletin“ neetatinis korespondentas, Lietuvos atstovas tarptautinėje tūbininkų asociacijoje „T. U. B. A.“, Lietuvos muzikų sąjungos narys.

                      1958-1962 m. mokėsi Kauno J. Gruodžio muzikos t-me, 1965-1969 studijavo LVK, 1973-1976 – asistentinė stažuotė Leningrado (Rusija) N. Rimskio-Korsakovo vardo konservatorijoje, 1981-1982 stažuotė H. Eislerio aukšt. muzikos m-kloje Berlyne (Vokietijoje). 1967-2008 – Nacionalinės filharmonijos simfoninio orkestro tūdos solistas (koncertmeisteris), 1969 – LVK (LMTA)DĖST., nuo 1991 – LMTA docentas. Su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru koncertavo daugelyje pasaulio šalių.

Vaišnys Juozas

VAIŠNYS JUOZAS (1892 03 09 Plioplių k., Kazlų Rūdos sav. - ?), lietuviškos spaudos platintojas.

                      1908 m. tėviškėje įsteigė pradžios mokyklą.

Valaitis Vidas

VALAITIS VIDAS (1958 03 11 Ąžuolų Būdos k., Kazlų Rūdos sav. – 2003 06 22 Ąžuolų Būdos k., Kazlų Rūdos sav.), poetas.

                      1982 m. baigė Vilniaus universiteto lietuvių kalbos  ir literatūros studijas, parašė diplominį darbą „Poetinės tradicijos poeto Sigito  Gedos kūryboje“. Mokytojavo Kazlų Rūdos vid. m-kloje, vėliau iki savo gyvenimo pabaigos dirbo Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Nuo 1976 m. spaudoje publikavo eilėraščius. Parašė daugiau nei 100 eilėraščių.

Valaitis Viktoras

 

VALAITIS VIKTORAS (1916 02 18 Laukiniškės k., Kazlų Rūdos sav. – 1943 12 20 žuvo fronte Baltarusijoje prie Gorodoko, 1965 m. palaikai perlaidoti Šakiuose), poetas.

                      Nuo 1942 m. – 16 –osios lietuviškos divizijos karys. Išleido du kūrybos rinkinius: „Žygyje“ (1953) ir „Atakon žengiu“(1978).

Valaitytė Aldona

VALAITYTĖ ALDONA (1923 06 18 Laukiniškės k., Kazlų Rūdos sav. – 2004 12 23, palaidota Višakio Rūdos kapinėse), rašytoja.

                      Jankuose baigė 6 klases.Dirbo Griškabūdyje apskrities mašininke, vėliau – Šakiuose. Parašė atsiminimų knygą „Nuodėminga meilė“. Baigė Vilniaus Žurnalistų kursus. 1951-1956 m. dirbo laikraščio „Draugas“ redaktore. Nuo 1956 m. – Lazdijų rajoninio laikraščio redaktorė.

Verbyla Andrius

VERBYLA ANDRIUS (1879 11 01 Tabariškių k., Kazlų Rūdos sav. – 1941 07 04 Rudžių giraitėje, prie Marijampolės sušaudė vokiečiai), knygnešys.

                      Tėvai buvo dvaro kumečiai. Augo gausioje šeimoje.Dešimties metų jau buvo išleistas tarnauti pas ūkininkus. Ištarnavo 10 metų. Kartu tarnavęs vyresnysis bernas pamokė skaityti ir rašyti. Pamėgęs skaityti, perskaitė visas lietuviškas knygas, kurias sugebėjo gauti kaime. 1899 m. pradėjo mokytis kalviauti. Su draugais užsiprenumeravo „Naujienas“ ir „Ūkininką“. Kaip priedą atsisiūsdavo ir knygelių. Lipdydavo gautus atsišaukimus. 1901 m. platino draudžiamą spaudą ir socialdemokratų laikraštį „Darbininkų balsą“ nemokamai. Nuolat gabeno draudžiamą spaudą. Bendradarbiavo su knygnešiais J. Rimša, J. Kalėda, J. Dabrila ir kt. Gerai pažinojo Kazį Grinių. Dalyvavo 1905 m. revoliucijoje. Po spaudos draudimo panaikinimo iš Prūsijos gabeno socialdemokratinę spaudą. Pavardė įrašyta knygnešių sienelėje „Labai pasižymėjusių knygnešių lentoje“.

Vizgirda Viktoras

VIZGIRDA VIKTORAS (1904 01 14 Dominikonių k. – 1993 07 10 JAV), dailininkas tapytojas.

                      1915-1920 m. mokėsi Kauno „Saulės“ gimnazijoje. 1920-1926 m. studijavo Kauno meno mokykloje (baigė J. Vienožinskio tapybos studiją). 1927 m. tapybos mokėsi Paryžiuje. 1928-1940 m. Raseinių ir Pagėgių gimnazijose dėstė dailę. 1932 m. prisidėjo steigiant „Ars“ dailininkų grupę. 1937-1938 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas. 1940 m. – Dailės akademijos inspektorius. 1941 m. – Vilniaus dailės akademijos direktorius. 1944 m. išvyko iš Lietuvos ir gyveno Vokietijoje, nuo 1950 m. – JAV. Čia dirbo vitražų studijoje. Nuo 1930 m. dalyvavo visose tuo metu Lietuvių nepriklausomųjų dailininkų draugijos ir Lietuvos dailininkų sąjungos rengiamose parodose. Daugiausiai tapė peizažus, natiurmortus, portretus, autoportretus, figūrines kompozicijas, kūrė vitražus. Jaunystėje daug laiko praleisdavo mamos tėviškėje – Višakio Rūdos k. (Kazlų Rūdos sav.), kuris nuolat buvo vaizduojamas dailininko kūriniuose.

Vyšniauskas Antanas

VYŠNIAUSKAS ANTANAS (1884 – 1976), mokytojas.

                      1923 m. buvo Gaisrių kaime įkurtos Gaisrių pradinės mokyklos pirmasis mokytojas. Mokėjo 4 kalbas: rusų, lenkų, vokiečių, lietuvių.

Žemaitis Vincas

ŽEMAITIS VINCAS (1896 11 21 Andriškių k., Vilkaviškio r. – 1983 02 15 Čikagoje), miškininkas, etnologas, visuomenės veikėjas.

                      Mokėsi Žaliosios pradžios mokykloje, 1917 m. baigė Marijampolės gimnaziją. Studijavo veterinariją Charkovo veterinarijos institute. 1918-1920 m. Vilkaviškio apskrities valdybos narys. 1925 m. baigė Drezdeno aukštąją miškų mokyklą. Buvo pirmasis lietuvis baigęs aukštąjį miškų mokslą Vakaruose. Nuo 1926 m. – Kazlų Rūdos miškų urėdas. 1926 m.  – Miškų departamento tarybos narys ir urėdas-revizorius, atsakingas už Jūrės , Lekėčių, Šakių, Vilkaviškio, Marijampolės ir Seinų (Veisiejų) urėdijas. 1931-1935 m. – Lietuvos miškininkų sąjungos pirmininkas. Dirbdamas Kazlų Rūdos miškų revizoriumi-urėdu, Šalniškės pasodoje 1934 m. įsteigė vaismedžių, dekoratyvinių medžių bei krūmų medelyną; prie urėdijos įsteigė meteorologijos stotį. Urėdijos miškus apstatė bokštais gaisrams stebėti ir visas girininkijas aprūpino telefonais. 1938 m. Kazlų Rūdoje pastatė naujus urėdijos pastatus. 1940 m. – Mažeikių miškų urėdas. 1941 m. – Kazlų Rūdos miškų urėdas ir aukščiau paminėtų urėdijų inspektorius. 1944-1949 m. pasitraukė į Vakarus. 1949 m. atvyko į JAV. 1961 m. išėjo į pensiją. Tyrė miškų atželdinimą, ugdė jaunuolynus, aktyviai prisidėjo prie miškininkų spaudos išplėtimo, rašė straipsnius. Buvo Amerikos „Lietuvių enciklopedijos“ nuolatinis bendradarbis. Apdovanotas LDK Gedimino III laipsnio ordinu (1931).

Žemaitytė Teofilė

ŽEMAITYTĖ TEOFILĖ (slapyvardžiai Ramunė Pakalnytė, Raima Višakytė) (1914 06 20 Barzdų k., Šakių r. – 2008 08 Marijampolėje), poetė.

                      Pirmąją knygą „Nukrėstos rasos“ Brailio raštu išleido Lietuvos aklųjų draugija (1990). Išleistos 2 įgarsintos knygos. Jos eilių mėgėjas išleido knygą „Išbarstysiu vainiklapių sniegą“ (1996). Tarybiniais metais perrašinėjo religinio, tautinio, moralinio turinio pogrindžio spaudinius, keletą užsienio autorių knygų. Rinko „Lietuvių kalbos žodynui“ beveik pamirštus lietuviškus žodžius bei posakius. Aktyviai dalyvavo Kazlų Rūdos rašytojų ir menininkų klubo „Girių versmės“ veikloje, ilgą laiką gyveno Višakio Rūdoje. Prasidėjus atgimimui , kūrė eilėraščius religine tematika. Nemažai eilėraščių yra išspausdinta aklųjų ir silpnaregių literatų kūrybos almanache „Vaivorykštė“, Lietuvos ir užsienio periodiniuose leidiniuose, įvairiuose rinkiniuose. 1987 m. LAD centro valdybos prezidiumas paskyrė meno premiją už svarų indėlį renkant lietuvių liaudies tautosaką , žodžius ir aktyvią literatūrinę veiklą.

Žigaitis Rimvydas Dionizas

ŽIGAITIS RIMVYDAS DIONIZAS (1933 10 09  Kazlų Rūdoje – 2010 07 01 Vilniuje), kompozitorius, Didžiojo muzikų parado, festivalio „Muzikų žygis per Lietuvą“ meno vadovas, žurnalo „Muzikos barai“ redakcinės tarybos vadovas, Lietuvos muzikų sąjungos prezidentas, Lietuvos kompozitorių sąjungos narys.

                      1952-1957 m. studijavo Maskvos P. Čaikovskio valstybinėje konservatorijoje. 1957-1961 m. – Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinės meno mokyklos dėstytojas, Teoretinio skyriaus vedėjas, 1960-1963 m. – VPI vyriausiasis dėstytojas, Muzikos teorijos katedros vedėjas, 1963-1986 m. – Lietuvos filharmonijos meno vadovas, 1975-1978 m. – direktorius, 1979-1988 m. LVK Kompozicijos katedros docentas, 1986-1988 m. vedėjas, 1988-2001 m. – LMA Muzikos teorijos katedros profesorius, nuo 1995 m. – Lietuvos muzikų sąjungos prezidentas. Daugelio tradicinių renginių Lietuvoje pradininkas ir rengėjas. Jo iniciatyva Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje įteisinti įvairūs muzikos ir meno kolektyvai. Atgaivino Lietuvos muzikų draugijos veiklą, leidinį „Muzikos barai“. Kasmet rengė Lietuvos muzikų šventes „Didieji muzikų paradai“. Kasmetinių prizų „Auksinio disko“ atlikėjams įkūrėjas (2001). Rengė atlikėjų kūrybinius vakarus, koncertus, leido natas, knygas, kompaktines plokšteles. Daugiau kaip 200 kūrinių autorius.

4 S. Šimkaus premijų už dainas, 3 J. Švedo premijų už kūrinius liaudies instrumentų orkestrui, 8 premijų už kitus kūrinius respublikiniuose konkursuose laureatas. LTSR nusipelnęs meno veikėjas (1974). Suruošė apie 200 autorinių koncertų, iš jų – apie 170 Lietuvoje. Dalyvavo Lietuvos meno meistrų koncertuose komponuojant užsienyje. Surengė 3 kūrybos vakarus Lietuvos televizijoje (1968, 1976, 1982). Apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi (2003).