Kazlų Rūdos knygnešiai
Kiekvienos tautos ar valstybės istorijoje būna laikotarpių, kada sprendžiasi jų egzistencija – būti ar nebūti. Lietuvių tautai toks kritinis buvo spaudos draudimo laikotarpis 1864-1904 metais. Tuo juodžiausiu metu atsirado ligi tol negirdėtas užsiėmimas – knygnešystė. Kilo sudėtingas, plačiašakis, carinės valdžios prievartos aparatui neįveikiamas lietuviškų knygų leidimas, gabenimas į Lietuvą ir platinimas. Lietuvių tauta, jau pradėjusi merdėti, atsigavo. Knygnešių padedami carinės priespaudos užguiti žmonės mokėsi lietuviškai skaityti, mąstyti ir rašyti.
Pasipriešinimas spaudos draudimui prilygintinas kovoms už laisvę ir nepriklausomybę. Buvo žuvusių, sužeistų, suluošintų, tapusių invalidais, kankinių, įkalintų, tremtų į Rusijos gubernijas Europoje ir Sibire. Kovo 16-oji – įžymiojo knygnešio Jurgio Bielinio gimimo diena (1846 m.) – skirta jiems visiems prisiminti ir pagerbti.
Iki lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo, t. y. XX a. pradžios, Lietuvos kaimuose knygnešiai buvo laukiami svečiai. Iš Rytprūsių prityrusių knygnešių slapčiomis parneštą spaudą platino dar ir samdiniai, elgetos, vargonininkai, kunigai.
Kazlų Rūdos krašte daugiausia knygnešių buvo Višakio Rūdos parapijos kaimuose, kurie buvo miškų apsupti, neturėjo žandaro. Per Višakio Rūdą nuo pat Naumiesčio lietuviška spauda pasiekdavo ne tik aplinkinius kaimus, bet ir Veiverių mokytojų seminariją – didžiausią tuometinį lietuvybės židinį.
Knygnešiai garsėjo ne tik drąsa, bet ir begaline išmone. Štai, ką apie juos galima rasti to meto aprašymuose:
Eimaitis Motiejus, 1863-ųjų m. sukilimo dalyvis, vienas iš pirmųjų pradėjo iš užsienio į Lietuvą gabenti knygas. Pradžioje spaudą nešė iš Karaliaučiaus, vėliau iš Tilžės. Mažai Lietuvoje buvo miestelių ir klebonijų, jo neaplankytų. Kelionėms rūpestingai pasiruošdavo – vilkėdavo krašto, į kurį vyksta, drabužiais, keisdavo vežimus. Keliaudamas nakvodavo karčiamose – jeigu įkliūdavo, čia pat nugirdydavo policininkus ir skubiai pasišalindavo. 1897 m. policija iš jo konfiskavo pilną knygų vežimą ir keletą mėnesių kalino.
Šeškevičius Petras, kurio tėvų žemė buvo prie beržyno, dėl to ir dėl tvirto būdo knygnešį ėmė vadinti Beržu, Beržiniu, Beržininku. Knygas nešdavo naktimis per sieną prie Naumiesčio. Vėliau naktimis jas paslėpdavo miškų sodybų saugyklose. Dažniausiai vykdė išankstinius gyventojų užsakymus – nešė elementorius, kalendorius, maldaknyges, laikraščius. Žandarai P. Šeškevičių nuolat sekė. Tai pajutęs, namo neidavo: apsistodavo pas Krušinską Krušinskų k., Vincą Mockaitį Naudžių k. Ryšulius priglausdavo ir Lapinskas Kazliškių k. Neretai P. Šeškevičius ištrūkdavo tiesiog iš žandarų rankų ir pasprukdavo. Knygas jis platino Agurkiškės, Didžiųjų Senažiškių, Garankščių, Garliavos, Kajackų, Krušinskų, Naudžių, Papilvio, Veiverių, Višakio Rūdos ir Skriaudžių kaimuose. Beržinį apie 1902 m. įdavė Baltašikniu pravardžiuojamas elgeta. Policija Beržinį persekiojo ir vėliau, nors visi apklaustieji tvirtino, kad P. Beržinis pragyvena dirbdamas pas ūkininkus. Vėliau jis pasistatė Višakio Rūdoje namelį, kuriame, atgavus spaudą, įsteigė knygynėlį. Knygomis prekiavo iki 1926 m.
Prie Ąžuolų Būdos knygas slėpdavo specialiai tam paruoštose duobėse, Senovės kaime – tuščiavidurėse suolų kaladėse, Skriaudžių kaime P. Šeštokas slėpdavo aviliuose.
Knygnešius galima būtų skirstyti į tris grupes – kontrabandininkai (tie, kurie spaudą nešė per sieną), paskirstytojai ir platintojai. XIX-XX a. sandūroje, kai imtos leisti įvairesnės knygos, gyventojai ėmė keistis jomis tarpusavyje.
Parengė
Rūta Liberienė
Kazlų Rūdos Jurgio Dovydaičio viešosios bibliotekos
Aptarnavimo ir informacijos skyriaus bibliotekininkė