Palukaitis Vincas (1855 m. gruodžio 14 d. Skindeliškės kaime, Antanavo valsčius, Marijampolės apskritis – 1932 m. rugsėjo 10 d. Kaune) – Lietuvos pedagogas, poetas, knygnešys ir lietuvybės žadintojas.
Gimė ūkininkų šeimoje, pradinį mokslą įgijo iš vyresniojo brolio, mokyklą lankyti pradėjo jau būdamas šešiolikos metų. 1877 m. baigė Veiverių mokytojų seminariją ir pradėjo mokytojauti Kapčiamiesčio pradinėje mokykloje. 1891–1899 m. dirbo mokytoju Vilkaviškio pradinėje mokykloje. V.Palukaitis buvo drąsus žmogus. Jis pirmasis išdrįso savo mokykloje mokyti vaikus lietuvių kalbos ir vienas pirmųjų tarp Vilkaviškio lietuvių žadino jų politinę sąmonę. Pedagogas ne kartą lankėsi Prūsijoje ir iš ten į Lietuvą gabeno draudžiamą literatūrą, tarp mokinių platino „Aušrą“, „Varpą“, „Ūkininką“ bei kitą draudžiamą spaudą. Aktyviai bendradarbiavo šių laikraščių leidyboje, buvo Vinco Kudirkos techninis padėjėjas ir bičiulis, dalyvavo varpininkų suvažiavimuose. Priklausė „Sietyno“ knygnešių organizacijai. Už tokią veiklą V.Palukaitis ilgą laiką buvo sekamas žandarų, bet neįkliūdavo, nes gerai sugyveno su gubernijos mokyklų vadovybe. Tačiau, prasidėjus „Sietyno“ knygnešių organizacijos narių suėmimams, žandarai krėtė ir V.Palukaičio namus, kur rado du atvirukus su Michailo Muravjovo karikatūromis. 1899 m. jis buvo suimtas, teistas, kalintas Marijampolės kalėjime. Bylos jam sudaryti nepavyko, tačiau neteko mokytojo vietos Vilkaviškio mokykloje, kurį laiką vertėsi privačiomis pamokomis.
Vėliau įsikūrė Kėdainiuose. V.Palukaitis aktyviai dalyvavo Lietuvos mokytojų sąjungos kūrimosi veikloje. 1905 m. jis pirmininkavo pirmajam Lietuvių mokytojų suvažiavimui, kuriame buvo svarstomas vadovėlių mokykloms klausimas, išrinktas vadovėlių konkurso komitetas, į kurį įėjo Tomas Ferdinandas Žilinskas, Felicija Bortkevičienė ir Ona Pleirytė. Tais pačiais metais V.Palukaitis kalbėjo Didžiajame Vilniaus Seime lietuviškų mokyklų kūrimo klausimais. Aktyvus buvo ir 1907 metais Jono Basanavičiaus iniciatyva įkurtos Lietuvių mokslo draugijos narys. Bendradarbiaudamas „Varpe“, „Ūkininke“, „Vienybėje Lietuvininkų“, „Viltyje“, „Mokykloje“, V.Palukaitis straipsnius, eilėraščius pasirašinėjo Ylos, Krivulės, Žmogaus, V. Spraulio ir kitais slapyvardžiais. Tačiau V.Palukaitis nuolatos jautė, kad yra sekamas carinės valdžios, jam buvo uždrausta mokytojauti mokyklose. Jis buvo priverstas palikti Lietuvą. Kaip daugelis to meto lietuvių inteligentų, persikėlė gyventi į Varšuvą, kur dirbo buhalteriu vienoje iš Alfredo Nobelio įkurtų firmų.
V.Palukaitis Varšuvoje įsteigė lietuvių kalbos kursus, buvo vienas iš Lietuvių savišalpos draugijos organizatorių. Prie draugijos veikė choras, kuriam vadovavo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Vincas Palukaitis kartu su M. K. Čiurlioniu 1909 m. išleido 23 dainų rinkinį „Vieversėlis“ – pirmą lietuviškų dainų rinkinėlį mokykloms. Šio rinkinio kūrinai: V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ ir kitos dainos: „Pulkim ant kelių“, „Aš padainuosiu dainų dainelę“, „Šaltyšius“ išpopuliarėjo visoje Lietuvoje. Iš kunigaikštienės Marijos Magdalenos Radvilienės laikraščiams leisti ir neturtingiems moksleiviams šelpti buvo gavęs 20 000 rublių. Lenkijos sostinėje organizavo lietuviškas pamaldas, subūrė 450 tikinčiųjų varšuviečių lietuvių parapiją. Kai Pirmojo pasaulinio karo metais Varšuvą užėmė vokiečių kariuomenė, V.Palukaitis išvyko į Vilnių, kur įsidarbino Karo pabėgėlių šelpimo komitete. 1918–1920 m. gyveno Smolenske, dirbo tautiečių valdomame „Vilijos“ fabrike.
1920 m. grįžo į Nepriklausomą Lietuvą, darbavosi pradinių mokyklų inspektoriumi. Šios pareigos buvo sunkios ir atsakingos. Reikėjo rūpintis naujų lietuviškų mokyklų kūrimu, mokymo priemonėmis, vadovėliais, metodiniais leidiniais, skirtais mokytojų darbui, ir kt. Ir visą tą darbą jis dirbo su dideliu atsidavimu ir atsakomybe.
Dalyvavo visuomeniniame darbe – buvo Šaulių sąjungos Kauno skyriaus kontrolės komisijos narys. Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio proga už nuopelnus Lietuvai vyriausybė apdovanojo V. Palukaitį Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.