„Kaip čia rankų nenuleisi, dairydamasis aplink save. Štai turiu išeiti institutą ir gal jį išeisiu, Dievui padedant, už dvejų metų būsiu inžinierius, gal būsiu aprūpintas materiališkai, tik kiek iš to turės gerą mano kraštas, kai aš kartais atsigersiu šampano? Kai pasižiūriu savo kraštan, kartais imu siusti, nustojus proto: į kokią bedugnę visa tai nu¬garmėjo; o jauti, jog ne tavo pajėgoms pakelti.
Lietuvis būdamas niekam lietuvių neveliju tarnautojo karjeros, kur reikia savęs išsižadėti, kur reikia tautinę dvasią užkimšti: gimtinės savo kalbos užsiginti, visados gi tedirbti kitų naudai, nors ir už atlyginimą. Dėl to laisvo pramonininko ar pirklio amatas, man rodos, apgaubtas stebėtina, širdį pagaunančia aureole: ten gali būti laisvas.“
PETRAS VILEIŠIS, iš 1877 m. gruodžio mėn. 13 d. laiško Jonui Basanavičiui
Šaltinis https://www.patogupirkti.lt/