XIX a. pabaigos Paryžius. Rodeno, Monė, Tulūzo-Lotreko, Dega, brolių van Gogų laikai. Čia iš gimtosios Olandijos pas brolį Andriesą gydytis sudaužytos širdies ir lavinti tapybos įgūdžių atvyksta nelaimingą meilę patyrusi Johana. Lydima brolio vaikšto po Monmartrą, žavisi laisva kūrybiškumo dvasia, stebi kylantį Eifelio bokštą ir patraukia Teo van Gogo akį bei širdį.
1890 m. provincijoje miršta visai nuskurdęs, niekieno neįvertintas, proto ligos kamuojamas Vincentas van Gogas. Netrukus 28-erių metų jo svainė Johana van Gog-Bonger tampa gausaus dailininko kūrybinio palikimo paveldėtoja ir saugotoja. Iki tol iš viešo gyvenimo stumiama moteris peržengia visas išankstines visuomenės nuostatas ir imasi veiklos. Jos pastangomis Paryžiuje po dešimties metų surengta paroda pagaliau priverčia pasaulį pripažinti neprilygstamą didžio dailininko talentą.
Šaltinis https://www.tytoalba.lt