Čarlio gyvenimas ritasi šuniui ant uodegos. Kaklaraištį išsirinkti jam padeda katė Hera, mat žmona jį seniai paliko. Kišenėse švilpauja vėjai, o broliai su seserimi užsidegę parduoti namą, kuriame jis gyvena. Čarlis tuoj liks be stogo virš galvos, bet it skęstantysis šiaudo įsikibęs laikosi vienintelės minties – atidaryti barą. Aišku, jei tik bankas suteiks paskolą.
It perkūnas iš giedro dangaus jį pribloškia naujiena: mirus seniai neregėtam dėdei Džeikui, Čarlis paveldėjo ne tik jo parkingų tinklo verslą, bet ir buvo priverstas perimti piktadario vaidmenį.
Niekur nedingsi – Džeikas turėjo priešų, ir dabar šie medžioja Čarlį. Dėdė gal ir buvo senamadiškas piktadarys, vadovavęsis savomis taisyklėmis, bet šie blogiukai nejuokauja: jie turtingi ir negailestingi, o dargi remiami tarptautinių korporacijų.
Karo prieš piktadarių lygą baigtis dabar jau Čarlio rankose. Bet ei, jis juk ne vienas – jam talkina dresuoti delfinai, nerealiai protinga katė-šnipė ir nuožmioji Morison, be to, jų irštva ne kur kitur, o ugnikalnyje. Vis dėlto būti blogiuku gal ne taip jau ir blogai.
Kai aplink visi pjaunasi it šunys… būk katė.